Kiškis Drąsuolis

Miške augo kiškelis. Jis visko bijodavo. Trakštelės šakelė, purptelės paukštelis, nukris nuo medžio sniego gniūžtelė — kiškeliui, būdavo, širdelė iš baimės sudreba.

Bijodavo dieną, bijodavo naktj, kentė baimę ištisus metus. Paskui kiškelis užaugo didelis, ir jam nusibodo bijoti.

—      Aš nieko nebijau! — sušuko jis kartą j visą mišką.— Visai nebijau, nebijau, ir tiek!

Subėgo seniai kiškiai, atkuisnojo mažiukai, atvėžliojo senės kiškienės — visi klausos, kaip Drąsuolis giriasi; klausos ir galvas kraipo. Negirdėtas daiktas, kad kiškis nebijotų.

—       Klausyk tu, žlibaki, argi tu ir vilko nebijai? — klausia vienas.

—      Ir vilko nebijau, ir lapės, ir meškos nebijau, nieko nebijau!

čia jau visus juokas paėmė. Ėmė kvatoti mažieji kiškiukai, snukelius kojelėmis prisidengę, smagiai nusijuokė senės

kiškienės, nusišypsojo ir seniai kiškiai — jiems ne naujiena buvo ir lapės nagai, ir vilko dantys.

—        Tai juokų, tai pramogėlė! — ėmė šaukti kiškiai. Pradėjo šokinėti, voliotis, lenktyn bėginėti! — taip jiems staiga linksma pasidarė.

—        Kas čia per juokai! — šaukė skėtriodamas Drąsuolis.— Tegu pasipainios koks vilkas, aš jam kaulus sutriuškinsiu.

—        Oi koks juokdarys, koks kvailelis! — šaukia kiškiai, juokais nesitverdami.

Klykauja, vilko vardą mini, o vilkas jau

čia.

Valkiojosi vilkas po mišką, išalko ir mano sau: „Ot, kad dabar gavus kiškienos užkąsti".

Tik girdi — kiškeliai rėkauja, jo vardą mini. Sustojo, paklausė ir nukiūtino prie kiškių.

Prislinko prie kiškių būrio; girdi, kaip jie juokiasi, iš jo tyčiojasi, o labiausiai tas žlibakis Drąsuolis.

„Palauk, brolau, aš tave, pagyrų puodą, pirmutinj suėsiu",— mano sau vilkas ir dairosi, kuris čia taip giriasi.

O kiškiai nieko nemato, vis smarkiau šokinėja. Pats Drąsuolis net ant kelmo užsikraustė, pasistiebė, ėmė šaukti:

—        Klausykit, jūs baikštuoliai. Žiūrėkit j mane, aš jums ką parodysiu...

Tik staiga jam liežuvis sustingo — jis pamatė baisias vilko akis.

Kiti kiškiai vilko nematė ir laukė, ką Drąsuolis jiems parodys.

Drąsuolis staiga pašoko aukštyn kaip kamuolys ir iš baimės krito vilkui ant kaktos, nusirito per jo keterą, dar kartą apsivertė ir kaip šūvis nunėrė ] mišką.

Bėgo bėgo Drąsuolis, kol visai pailso. Jam vis rodėsi, kad vilkas vejasi ir štai štai jį pagriebs. Pagaliau iš baimės užsimerkė ir griuvo vos gyvas po krūmu.

Vilkas nukūrė į kitą pusę. Mat, kai kiškis krito vilkui ant kaktos, jam pasirodė, kad kas jam pagaliu sudrožė. Paskui jis supaisė, kas atsitiko, tik gėda buvo

grįžti. Pasigausiąs kitą kiškį, bene maža čia jų bėginėja, o tas, matyt, buvo koks pašėlęs...

Ilgai negalėjo atsikvošėti anie kiškiai: kuris į krūmus buvo nudūmęs, kuris už kelmo užlindęs, kiti duobėse prigulę.

Kai nusibodo slapstytis, ėmė kiškiai į šalis žvalgytis; kuris kiek drąsesnis — išbėgo pasidairyti, kas aplinkui girdėti.

—     Kad išgąsdino, tai išgąsdino vilką mūsų žlibakis! — ėmė visi šaukti.— Kad ne jis, visiems mums būtų galas buvęs... Bet kur jis pats dingo, tas Drąsuolis?

Šoko ieškoti. Visur išieškojo — niekur nematyti. Ar nebus jis kitam vilkui tekęs? Tik netyčiomis surado: guli po krūmu vos gyvas.

—     Tai vyras žlibakis! — šaukė kiškiai.— Puikiai nubaidei tu tą senį vilką. Dėkui, brolau! Mums rodės, kad tu tik giriesi.

Drąsuolis atsikvošėjo. Išlindo iš po krūmo, pasipurtė, primerkė akį ir tarė:

—    Tai jums negerai rodėsi. Ei jūs baikštuoliai!

O pats sau galvoja:

„Su vilku ne juokai: kur ką darąs, aplinkui žvalgykis".

Meluoja — net ausys kruta. Kas daug girias, tas mažai dirba.