Kuoduotis

Marmuriniuose karaliaus rūmuose buvo puota — krikštijo karalaitį. Bet tėvai nesidžiaugė: mat jų mažasis sūnus gimė nesveikas. Viršugalvyj jam kėksojo juokingas kuodas. Todėl ir praminė karalaitį Kuoduočiu.

Jo krikšto motina buvo burtininkė.

— Neliūskite,— tarė ji tėvams,— nebus jis labai gražus ir didelis, bet užtat bus toks protingas, kad visą pasaulį apeisi — protingesnio už jį niekur nerasi. Maža to: ką tiktai karalaitis pamylės, tas tuojau protingas ir sumanus liks.

Auga Kuoduotis ir stebina visus: dar mažas, o taip protingai kalba — tartum suaugęs žmogus.

Tuo laiku gretimoj valstybėj, kitam karaliui ir karalienei gimė dvi dukterys: vįena negirdėta gražuolė, o kita — panaši į kaliausę. Burtininkė ir pas juos į krikštynas nuėjo.

Džiaugiasi karalienė gražuole dukterėle, akių nenuleidžia, o burtininkė sako:

— Graži tai graži bus karalaitė, tik jau prašom nepykti: kvaila ji iš pat gimimo, o išaugs — tai dar kvailesnė bus.

Apsiniaukė karalienė, pasižiūrėjo į antrąją dukrelę ir pravirko.

— Ką aš,— sako,— su šita vargšele darysiu?

Burtininkė dabar lyg medum tepa:

— Na, jau tik šita karalaite nesirūpink. Negraži ji bus, tai tiesa, bet užtat be galo protinga: tokios protingos mergaitės dar pasaulis nematė.

— O ar nebegalima nors truputėlį proto duoti ir gražuolei? — prašė karalienė.

— Aš to negaliu padaryti,— atsakė burtininkė,— o duosiu jai kaip dovaną galimybę perduoti savo gražumą tam, kurį pamylės.

Paaugo karaliaus dukrelės. Visi ir visur kalba apie protą mažosios ir puikumą vyresniosios. Nors labai gaila, bet su metais didėjo gražuolės kvailumas, o jaunė diena iš dienos, lyg visų pasaulio negandų apnikta, keitėsi: veidelis — kaip kultuvė, kojos — kaip žarstekliai. Vyriausioji karaliaus duktė jau ir žioplumu pasižymėjo: šaukštą į burną kiša — viską ant savęs lieja; žengia pro duris, drabužį už rankenos užsikabinusį suplėšo; už stalo sėdasi — su kėde apvirsta ir dar, griebdamosi už staltiesės, indus ant grindų nuteškia.

Užtat jaunė, kad ir negraži, visiems labiau patiko. Tiesa, visi svečiai iš pradžių prie vyresniosios ėjo. Bet ta ir dviejų žodžių nesurezgė. Panuobodžiaus, panuobodžiaus svečiai prie jos ir gūrina pas protingąją, o ims kalbėti negražioji, tai niekas jos ir negražumo nebemato.

Todėl jaunė greičiau sau ir jaunikį, puikų karalaitį, susirado. Atšoko vestuves. Vyresnioji karalaitė ir čia pasižymėjo savo žioplumu: už stalo padažu apdarus sulaistė, tortą į greta sėdėjusio princo garbanas sukrėtė. Visiems juokai, o gražuolei gėda.

Nubėgo ji, nežinodama kur dėtis, į girią. Sėdi pievoje ir verkia. Staiga iš kažkur kuoduotasis karalaitis prie jos prieina. Jis jau buvo matęs gražuolę ir gėrėjęsis jos paveikslu. Dabar be galo džiaugėsi ją susitikęs.

— Aš per visą savo amžių nemačiau dar tokios grožybės,— kalbėjo jis nustebęs.— Esi visų gražiausia mergaitė pasauly!

— Bet užtat ir visų kvailiausia,— atrėžė karalaitė.— Geriau aš būčiau negraži, kad tiktai nors kiek protingesnė.

— O kaip tik protingam žmogui visuomet atrodo, kad jis nepakankamai protingas. Juo labiau toks pastebi savo trūkumus,— guodė Kuoduotis.

— Kas čia supras, ką Tamsta kalbi,— sakė karalaitė.— Aš — tai jau tikra didžiausia kvailė pasauly, todėl ir verkiu.

— Aš galiu Tamstai padėti,— greitai sumetė Kuoduotis.— Aš galiu pasidalyti protu su ta mergaite, kurią pamylėsiu. Taip man pranašavo. Aš Tamstą myliu, karalaite, ir, jeigu Tamsta nori likti protinga, tekėk už manęs.

„Už tokio negražaus!"— pamanė gražuolė karalaitė ir nieko neatsakė.

— Leidžiu Tamstai metus pagalvoti,— tarė Kuoduotis,— pagalvok ir nuspręsk.

„Visus metus dar būsiu kvaila",— pamanė karalaitė ir sutiko lygiai už metų būti jo žmona.

Ir iš karto gražuolė tapo protinga. Ji su Kuoduočiu taip gražiai, linksmai ir protingai kalbėjo, net dingtelėjo jam į galvą: gal daugiau jai proto atidavęs nei sau pasilikęs?

Sugrįžo karalaitė namo ir visus nustebino: dabar ji kalbėjo taip protingai, kaip kad pirma niekus taukšdavo.

Staiga pasklido gandų apie tokią permainą. Visur ėmė važiuoti karalaičiai pirštis karalaitei. Bet ji laikė juos žiopliais ir kvaileliais. Kuoduotį karalaitė visai užmiršo: ji pasižadėjo jam kvaila būdama, o likus protinga — užmiršo savo kvailystes.

Kartą ji išėjo į mišką pagalvoti, kurį karalaitį padarius laimingą, kai už jo ištekės. Mat juo žmogus protingesnis, juo sunkiau ką nuspręsti.

Eina karalaitė mišku ir staiga girdi ūžiant, trypiant, rėkaujant. Įsiklausė karalaitė ir girdi šauksmus:

— Dėk į dubenį, paduok keptuvę!..

Tuo tarpu atsivėrė žemė, ir karalaitė

pamatė po kojomis didžiausią virtuvę, o joje virėjų virėjukų, tarnų tarnaičių neregėtą daugybę. Visi jie staiga iš ten iššoko ir ilga vilkstine išsitiesė apie didelius staldengtėmis ir gėlėmis papuoštus stalus. Minia tarnų ėmė krauti ant jų saldžiuosius valgius ir žalius vynus.

— Kas čia per sumišimas? Ką jūs taip rengiate? — paklausė karalaitė.

— Kuoduotasis karalaitis rytoj švenčia savo vestuves. Mes pokyliui viską i rengiame,— atsakė tarnai ir kuliais puolė prie stalų.

Tik dabar teprisiminė karalaitė, kad lygiai prieš metus ji prižadėjo tekėti už Kuoduočio. Bet tuojau atsirado prie jos ir pats karalaitis.

— Jau viskas prirengta vestuvėms. Koks aš laimingas, kad Tamsta išlaikei savo žodį ir atėjai.

— Aš dar nenusprendžiau,— atsakė nusigandus karalaitė.

— Ką reiškia tokia Tamstos kalba? — paklausė didžiai nusiminęs Kuoduotis.

— Man sunku būtų su Tamsta apie tai kalbėti, jeigu būtum nemandagus ar kvailas. Tuomet Tamsta man pasakytum, kad karalaitė privalo išpildyti savo žodį. Bet nėra už Tamstą nė vieno protingesnio, todėl ir suprasi mane: jeigu aš, būdama kvaila, nedrįsau tuojau už Tamstos tekėti, tai ar dabar galiu tuojau padaryti tatai, likusi protinga ir galinti pasirinkti jaunikį? Tamstai nereikėjo man duoti tiek proto, tiek sugebėjimo matyti ir suprasti.

— O Tamsta ką tik pasakei,— priešinosi Kuoduotis,— jog kvailys, ir tas galėtų supeikti tokius išsisukinėjimus. Nejaugi leisite sugriauti visą mano laimę? Ar galima, kad protingas žmogus daugiau kęstų už kvailą? Juk Tamsta protinga ir norėjai tokia likti. Ar nematai, kad aš Tamstą labiau myliu nei visi kiti? Man trūksta gražumo, bet užtat Tamsta gali padaryti mane gražiausiu pasaulyje!

— O kaip? — paklausė karalaitė.

— Ogi reikia tiktai pamilti mane,— atsakė Kuoduotis.— Tą dovaną davė Tamstai ta pati burtininkė, kuri leido man pasidalyti su Tamsta protu.

Gražuolė susimąstė: mat tarpe jos jaunikių nebuvo nė vieno tokio protingo, tokio pastovaus, kaip Kuoduotis, niekas nepadarė jai tiek gero (juk tiktai jisai ją, didžiausią kvailę, padarė protinga), niekas taip karštai jos ir nemylėjo. Žinoma, ir ji visa širdimi myli Kuoduotį.

Pažvelgė karalaitė į karalaitį, ir — stebuklai! — pranašavimas išsipildė:

kuprotas karalaitis dabar atrodė jai gražiausias,— kupra pabrėžė liūdną rimtį, šlubumas jo eisenai suteikė paslapties, žaižaruojančios akys suspindo malonia šviesa, didelė raudona nosis priminė kilnų paukštį. Taip, meilė padarė stebuklus.

Karalaitė meiliai pavadino karalaitį savo sužadėtiniu ir nusivedė jį pas tėvus, kad palaimintų.

Kuoduočio kviesliai neveltui bėgiojo: į linksmas vestuves susirinko iš viso pasaulio svečių; namuose pasiliko tiktai ligoniai. Puotoje visi nustebo Kuoduočio turtais, o dar labiau negirdėtu dosnumu: krištolinius ir auksinius indus nuo stalų dalijo svečiams, kad atsimintų pirmojo pasaulyje išminčiaus su gražiausia karalaite vestuves.

Ilgai ir laimingai gyveno Kuoduotis su savo žmona, ir visuomet ji atrodė jam labai protinga, o jisai nepaprastas gražuolis. Ir niekas nesistebėjo, kad jie mylėjo vienas kitą iki pat mirties.

1443 žodžiai (Skaitysite 8 min.)
  10 - 10 balsai (-ų)

Jūsų vaikams

Atrinkome populiariausias tarp mūsų lankytojų prekes ir paslaugas vaikams. Galbūt rasite kažką įdomaus ir savo mažiesiems.
MENIU