Kuprelio istorija

Gyveno kartą siuvėjas, jis turėjo gražią pačią ir labai ją mylėjo. Vieną dieną prie siuvėjo dirbtuvės durų atsirado iš sultono kiemo toks kuprelis ir pradėjo dainuoti, mušdamas su tamburinu. Dainavimas siuvėjui labai patiko. Jis pasikvietė jį į namus, kad jo gražių dainų galėtų išgirsti ir jo pati.

Kai jis parėjo namo su svečiu, buvo vakarienės jau metas. Pati jiems pastatė didelį dubenį žuvies. Kuprelis buvo gerai išalkęs ir valgė nekramtydamas. Ryjant vieną kąsnį, žuvies kaulas atsistojo skersai gerklės, sulaikė kvėpavimą, ir jis tuoj išvirto negyvas. Siuvėjas ir jo pati baisiai persigando.

—      Žmogus mirė mūsų namuose,— tarė pati,— visi manys, kad mes jį nužudėm, ir mus suims. Reikia nematant išnešti jį kur toliau.

Kaimynystėj gyveno gydytojas, ir jie susitarė nunešti negyvą kuprelį į jo namus. Siuvėjas paėmė jį už galvos, pati už kojų, ir abudu nuvilko prie gydytojo durų. Vyras pabeldė į duris. Vergė atidarė ir paklausė, ko jiems reikia.

—      Būk tokia gera ir pasakyk daktarui,— atsiliepė siuvėjas,— kad mes atvedėm sunkų ligonį, reikalingą jo pagalbos.

Siuvėjas įspaudė vergei į rankas sidabrinį pinigą, tardamas:

—      Duok daktarui už apžiūrėjimą.

Nuėjus vergei, siuvėjas su pačia užbrazdino negyvėlį laiptais aukštyn ir pasodino, atšlieję į gydytojo duris. Paskui tekini parlėkė abudu namo.

Vergė pasakė gydytojui, kad kažkoks vyras su moterim laukia jo žemai prie durų.

—      Jie atvedė sunkiai sergantį ligonį ir prašo apžiūrėti,— pridūrė ji.— Čia pinigai už apžiūrėjimą.

Pamatęs žibantį pinigą, gydytojas tarė vergei:

—    Paimk šviesą ir sek paskui mane.

Bet jis nelaukė, kol ateis vergė su šviesa, ir puolė patamsy pro duris. Iš smarkumo durys trenkė kuprelį, ir tas nubildėjo laiptais žemyn. Gydytojas pašaukė vergę greitai nešti žiburį. Nusileidęs į apačią, jis persigando, pamatęs, kad ligonis jau negyvas.

—    Kodėl aš nepalaukiau žiburio! — rėkė jis.— Kodėl aš ėjau patamsy! Aš užmušiau žmogų! Aš pražuvau! Už tai mane suims.

Paskui tarė vergei:

—    Padėk man numirėlį užnešti į viršų.

Paėmę jį atnešė į gydytojo butą. Jo pati baisiai persigando, išvydusi negyvą kuprelį.

—   Mes žuvom, mes žuvom! — šaukė ji.— Lig ryto turim kur paslėpti lavoną. Kaipgi tu jį užmušei? — klausė vyro.

—    Nesvarbu, kaip užmušiau,— atsakė vyras.— Tik reikia galvoti, kaip išsisukti iš bėdos!

insert

Ilgai abudu svarstė, pagaliau tarė pati:

—   Aš jau sugalvojau. Užneškim lavoną ant tų namų stogo ir nuleiskim pro kaminą į mūsų kaimyno, sultono virėjo, butą.

Vyras pritarė pačios sumanymui. Jie paėmė kuprelį ir užvilko ant namų stogo. Paskui užrišo virvę per pažasčius ir nuleido pro kaminą į virėjo butą. Nuleidę ištraukė virvę ir greičiausiai parbėgo namo.

Netrukus sultono virėjas sugrįžo į namus. Buvo tamsu, ir jis nešėsi rankoj žibintą. Pasišvietęs su žibintu, jis pamatė savo bute stovint svetimą žmogų. Jis palaikė jį vagim ir pagavęs lazdą drožė jam per galvą. Tas vitinkšt išvirto kniūpsčias žemėn. Pamatęs jį nebekrutant, virėjas baisiai išsigando, kad užmušė žmogų.

—    Ką aš padariau! — sušuko jis.— Aš užmušiau žmogų, aš pražuvau! Tuoj mane nelaimingą suims!

Tokios baimės paimtas, jis nusprendė kur nors lavoną paslėpti. Jis užsimetė kuprelį ant pečių, išnešė į gatvę, pastatė prie vienos krautuvės durų ir tekinas kaip tik gali parrūko namo.

Kitą rytą eina pirklys atidaryti krautuvės. Nepastebėjęs užkliuvo už kuprelio lavono ir parvirto aukštielninkas žemėn. Pirklys pagalvojo, kad jį užpuolęs plėšikas. Atsikėlęs prišoko ir smogė kumščiu jam per galvą. Tas kebėkšt ir guli kniūpsčias žemėj. O pirklys dar muša ir spardo kojomis, rėkdamas: „Vagis, vagis!" Sargybinis stovėjo netoli prie kampo, išgirdo riksmą ir atbėgo žiūrėti, kas atsitiko. Pamatęs mušant kuprelį, jis paklausė:

—      Už ką tu jį muši?

—      Jis norėjo mane apvogti,— atsakė pirklys.— Jis vagis!

—      Paleisk jį,— tarė sargybinis ir, paėmęs su ranka, norėjo padėti jam atsikelti. Pamatęs, kad kuprelis nebegyvas, jis sušuko:

—      Tu užmušei žmogų, tu atsakysi už tai!

Jis nuvedė pirklį į kalėjimą ir liepė uždarius jį laikyti, kol ateis teisėjas.

Atėjęs teisėjas apžiūrėjo lavoną ir pradėjo tardyti pirklį. Pirklys prisipažino, kad jis užmušęs kuprelį, ir buvo nuteistas pakarti.

Nuvedus jį prie kartuvių ir užnėrus virvę ant kaklo, pasigirdo sultono virėjo balsas:

—      Palaukit, palaukit! — šaukė jis.— Ne pirklys užmušė žmogų, o aš!

Teisėjas apklausinėjo virėją, ir tas papasakojo viską, kaip užmušęs kuprelį. Savo pasakojimą baigė šiais žodžiais:

—      Aš buvau kuprelio mirties priežastis. Pirklys negalėjo užmušti žmogaus, kur buvo jau negyvas!

insert

Išgirdęs, kas tikrai nužudė, teisėjas liepė sargybai pirklį paleisti.

—      Tegu pirklys eina, kur nori,— tarė jis,— ir vietoj jo pakarkite tą, kur pats prisipažino kaltę.

Paleidus pirklį, budelis užnėrė virvę ant kaklo sultono virėjui ir norėjo jau traukti aukštyn. Tuo pačiu metu išgirdo gydytoją šaukiant:

—      Palaukit, nekarkit virėjo! Toj vietoj karkit mane! Aš užmušiau tą žmogų!

Ir jis išpasakojo visą istoriją, kaip buvo:

—      Praeitą naktį kažkoks vyras su moterim pasibeldė į mano duris. Jie atvedė sergantį žmogų ir prašė mano pagalbos. Atidariusiai duris vergei davė sidabrinį pinigą, kad aš apžiūrėčiau ligonį. Kai ji, sugrįžus nuo durų, man tai sakė, jie užnešė laiptais ligonį aukštyn ir patys pasišalino. Skubindamasis aš ėjau be žiburio, smarkiai dariau duris, trinktelėjau į atneštą žmogų, ir tas nuriedėjo laiptais į apačią. Atnešus vergei žiburį, aš pamačiau, kad žmogus buvo jau negyvas. Mano pati ir aš paėmę užnešėm lavoną ant mūsų namų stogo ir pro kaminą su virve nuleidom į sultono virėjo butą. Pamatęs kuprelį, sultono virėjas palaikė jį vagim, patiesė su lazda žemėn ir galvojo, kad jis jį užmušęs. Bet yra visai kitaip. Jis negalėjo užmušti nebegyvo žmogaus. Paleiskit jį ir imkit mane, aš čia vienas esu kaltas.

Išgirdęs, kad kuprelį nužudė gydytojas, teisėjas liepė pakarti jį. Užnėrė virvę jam ant kaklo ir trauks jau į viršų, tik išgirdo šaukiant balsu siuvėją. Siuvėjas prasigrūdo pro minią, pribėgo uždusęs prie teisėjo ir tarė:

—    Prašom išklausyti mane, ir žinosi, kas nužudė žmogų. Vakar vakare, jau temstant, siuvu aš savo dirbtuvėj, prieina prie durų tas kuprelis, pradeda dainuoti ir mušti su tamburinu. Jo dainos man patiko, ir aš jį pasikviečiau į savo namus. Atėję mes susėdom prie stalo, pati atnešė žuvies. Valgant skersai gerklės jam atsistojo žuvies kaulas, ir jis tuojau mirė. Išsigandę bėdos, mes numirėlį nunešėm prie daktaro durų. Aš pasibeldžiau ir paprašiau vergės pakviesti daktarą apžiūrėti sunkiai sergantį žmogų ir suteikti jam pagalbą. Aš daviau vergei sidabrinį pinigą nunešti daktarui. Kai tik ji nuėjo, mano pati ir aš užnešėm kuprelio kūną laiptais į viršų ir padėjom prie daktaro buto durų. Tai atlikę, mes skubiausiai parbėgom namo. Darydamas duris, daktaras davė smarkiai į lavoną, ir tas nubrazdėjo laiptais nuo viršaus į apačią. Daktaras pagalvojo, kad jis užmušęs su durimis kuprelį. Bet jis negalėjo užmušti jau nebegyvo žmogaus. Daktarą prašom paleisti ir jo vietoj karti mane.

insert

Teisėjas labai stebėjosi, kad kuprelis buvo nužudytas to siuvėjo.

—    Paleiskit gydytoją,— tarė jis,— ir pakarkit siuvėją už nužudymą žmogaus.

Gydytojas buvo paleistas, ir virvė užnerta už kaklo siuvėjui.

Atsitiko, kad sultonas norėjo tuo metu pamatyti kuprelį ir liepė tarnams jį pašaukti. Vienas iš jų atsakė:

—    Vakar vakare jis išėjo pasivaikščioti po miestą, o šį rytą žmonės jį rado negyvą. Jo nužudytoją teisėjas nusprendė pakarti. Rengiantis jį karti, atsirado kitas ir trečias, ir visi jie sakosi užmušę kuprelį. Šiuo tarpu teisėjas tardo trečiąjį kaltininką.

Išgirdęs tai, sultonas tuojau nusiuntė vieną savo tarną pas teisėją, įsakydamas:

—    Eik ir liepk teisėjui atvesti man visus tuos kaltininkus. Taip pat liepk atgabenti nelaimingojo kuprelio kūną, noriu dar kartą jį pamatyti.

Tarnas atbėgo pas teisėją tuo metu, kada siuvėjas buvo bekeliamas su užnerta virve aukštyn.

—   Palaukit, palaukit! — sušuko jis balsu ir pasakė, ką buvo lieptas sultono.

Gavęs įsakymą, teisėjas nuėjo į sultono palocių su siuvėju, gydytoju, virėju ir pirkliu. Keturi vyrai atnešė kuprelio kūną.

Kai jie atėjo į palocių, teisėjas apsakė visą istoriją. Staiga sultono kirpėjas, senas ir gudrus vyras, puolė valdovui prie kojų, sakydamas:

— Viešpatie, prašom leisti man apžiūrėti kuprelio kūną.

Atsisėdęs žemėj, pasidėjo kuprelio galvą ant savo kelių ir ėmė žiūrėti. Staiga pradėjo nežmoniškai juoktis, pasimiršęs esantis sultono akivaizdoj.

—  Niekas nemiršta be priežasties,— pratarė jis.

Visi sužiuro į kirpėją, ir sultonas paklausė jo:

— Sakyk, ko tu taip juokiesi?

—     O viešpatie,— atsakė kirpėjas,—kuprelis nėra miręs! Aš tuojau parodysiu, kad jis dar gyvas!

Jis atsivožė skrynutę ir išsiėmė pincetą. Tą pincetą įleido kupreliui į gerklę, ištraukė žuvies kaulą ir pakėlęs parodė visiems žmonėms.

Bematant kuprelis atmerkė akis, atsistojo stačias ir ėmė rąžytis, lyg būtų tik atsibudęs iš miego.

Pamatęs kuprelį vėl gyvą, sultonas negalėjo iš nustebimo tverti juokais ir liepė savo raštininkams surašyti, kas atsitiko, kad ir ateinančios tą istoriją žinotų kartos.

1977 žodžiai (Skaitysite 11 min.)

Jūsų vaikams

Atrinkome populiariausias tarp mūsų lankytojų prekes ir paslaugas vaikams. Galbūt rasite kažką įdomaus ir savo mažiesiems.
MENIU