Mergaitė be rankų

Vienas malūnininkas ilgainiui taip nusigyveno, kad nieko jam daugiau nebeliko, tik malūnas ir už jo auganti didelė obelis. Išėjo jis kartą į mišką malkų parsinešti. Ten prieina prie jo toks senis, kurio jis niekados nebuvo akyse regėjęs, ir sako:

– Ko tu čia plūkiesi su tomis malkomis, aš padarysiu tave turtingą, jeigu prižadi atiduoti man, kas yra už tavo malūno.

„Kas ten daugiau gali būti, jeigu ne obelis?“ – pagalvojo malūnininkas, pasakė „prižadu“ ir pasirašė.

Senis piktai nusijuokė ir tarė:

– Po trejų metų aš ateisiu atsiimti, kas man priklauso, – ir nuėjo sau.

Pareina malūnininkas namo, o čia jau pasitinka jį pati ir sako:

– Klausyk, tėvai, iš kur staiga mūsų namuose tokie turtai atsirado? Nei iš šio, nei iš to skrynios

lūžta nuo visokio gero, niekas nebuvo užėjęs, niekas nieko neatnešė, nežinau, ir iš kur viskas galėjo atsirasti?

Malūnininkas ir sako:

– Tai padarė vienas toks senis, aš sutikau jį miške, ir jis pažadėjo man didelius turtus, o aš užrašiau jam tai, kas yra už malūno, – tą didelę obelį, manau, galim jam už tai atiduoti.

– Ak, tėvai, – išsigando pati, – tai buvo velnias. Jis turėjo galvoje ne obelį, o mūsų dukterį, kuri tuo metu už malūno kiemą šlavė.

Malūnininkų duktė buvo gera ir graži mergaitė, ir tuos trejus metus gyveno ji dorai ir dievobaimingai. Bet štai prabėgo tas laikas, ir atėjo diena, kai ją turėjo pasiimti nelabasis. Tada ji švariai nusiprausė ir apsibrėžė kreida aplink save ratą. Velnias pasirodė gana anksti, bet negalėjo prie jos prieiti. Supykęs tarė malūnininkui:

– Neprileisk jos prie vandens, kad ji negalėtų nusiprausti, kitaip aš neturėsiu jai jokios galios.

Malūnininkas bijojo ir darė, kaip jam buvo sakyta. Kitą rytą velnias ir vėl čia. Bet per tą laiką mergaitė verkdama liejo ašaras sau ant rankų, ir jos buvo švarios švarutėlės. Velnias vėl negalėjo prie jos prieiti ir įsiutęs tarė malūnininkui:

– Nukirsk jai rankas, kitaip aš nieko negalėsiu jai padaryti.

Malūnininkas pasibaisėjo ir sako:

– Kaip aš galiu savo tikram vaikui rankas nukirsti! Nelabasis ėmė grasinti:

– Jeigu šito nepadarysi, tada tu mano, aš pasiimsiu tave patį.

Tėvas išsigando ir pažadėjo padaryti, kaip liepta. Nuėjo jis pas mergaitę ir sako:

– Dukrele, jeigu aš tau nenukirsiu abiejų rankų, nusineš mane velnias. Išsigandęs aš prižadėjau išpildyti jo reikalavimą. Padėk man nelaimėje ir atleisk už visa pikta.

Ji atsakė:

– Tėveli, daryk man, ką nori, aš esu tavo duktė. Paskui atkišo jam abi rankas ir leido nukirsti.

insert

Velnias trečią kartą atsidangino, bet mergaitė tiek išliejo ašarų ant savo bigių, tad jos buvo švarios švarutėlės. Velnias turėjo nešdintis nieko nepešęs ir nebeteko į ją visų teisių.

O malūnininkas mergaitei tarė:

– Per tave įgijau aš šitokį didelį turtą, todėl, kol gyvas būsiu, rūpinsiuos tavim ir žiūrėsiu, kad tau nieko netrūktų.

Bet ši atsakė:

– Čia aš negaliu pasilikti – išeinu iš namų. Gailestingi žmonės sušelps viskuo, ko man reikės.

Tai pasakiusi, paprašė surišti jai ant nugaros nukirstas rankas ir, saulei tekant, iškeliavo iš namų. Ėjo, ėjo kiaurą dieną, o kai sutemo, priėjo karaliaus sodą ir mėnesienoje pamatė, kad medžiai ten apkibę gražiausiais vaisiais, bet ji negalėjo prie jų prieiti – sodą iš visų pusių supo vanduo. Visą dieną ėjusi ir nė kąsnio burnoj neturėjusi, buvo labai išalkusi, tai ir pagalvojo: „O, kad aš būčiau tenai ir galėčiau užvalgyti šitų vaisių, kitaip turėsiu badu mirti.“ Ir, parpuolusi ant kelių, ėmė melstis ir šauktis Viešpaties Dievo malonės. Staiga pasirodė angelas, uždarė vieną sklendę, griovys pasidarė sausas, ir ji galėjo per jį pereiti. Tada įėjo į sodą, o kartu su ja ir angelas. Pamatė ten medį su vaisiais. Tai buvo gražios kriaušės, bet jos visos buvo suskaitytos. Priėjo prie medžio, paėmė su burna ir suvalgė vieną, kad atsigintų nuo alkio, tik tiek. Sodininkas viską matė, bet kad šalia stovėjo angelas, bijojo ką ir sakyti, manė, jog mergaitė yra kokia dvasia, tylėjo ir nedrįso sušukti ar užkalbinti dvasią. Suvalgiusi kriaušę, mergaitė pasisotino, nuėjo ir pasislėpė krūmuose.

Kitą rytą atėjo karalius, kurio buvo tas sodas, suskaitė kriaušes ir pamatė, kad vienos trūksta.

Paklausė sodininką, kur ji galėjo dingti, – po medžiu jos nematyti, ant medžio taip pat. Ir atsakė jam sodininkas:

– Praeitą naktį buvo atėjusi čia tokia dvasia, ji buvo be rankų ir suvalgė vieną tiesiai nuo medžio.

Karalius tarė:

– Kaip ta dvasia galėjo per vandenį pereiti? Ir kur ji pasidėjo, suvalgiusi kriaušę?

Sodininkas atsakė:

– Kažkas su baltu kaip sniegas drabužiu nusileido iš dangaus, uždarė sklendę ir sulaikė vandenį, kad dvasia galėtų pereiti per griovį. Greičiausiai tai buvo angelas, todėl aš pabūgau – nieko neklausiau ir nieko nesakiau. Suvalgiusi kriaušę, dvasia išėjo, iš kur atėjusi.

Karalius tarė:

– Jeigu iš tiesų yra taip, kaip tu sakai, tai šią naktį ir aš su tavim budėsiu.

Kai sutemo, karalius atėjo į sodą ir atsivedė kunigą, kad tas užšnekintų dvasią. Visi trys susėdo po medžiu ir žiūri, kas čia bus. Vidurnaktį išlindo iš krūmų mergaitė, priėjo prie medžio ir vėl suvalgė tiesiai nuo šakos vieną kriaušę, o prie jos stovėjo angelas, apsidaręs baltu drabužiu. Kunigas priėjo ir sako:

insert

– Ar tu esi nuo Dievo, ar iš šio pasaulio? Ar tu dvasia, ar žmogus?

Ir mergaitė atsakė:

– Aš nesu dvasia, aš esu vargšas žmogus, visų apleistas, tik Dievo ne.

Karalius tarė:

– Jeigu tu visų žmonių apleista, tai aš tavęs neapleisiu.

Ir paėmė ją į rūmus, o kad ji buvo tokia graži ir dora, tai iš širdies pamilo, padirbdino jai sidabrines rankas ir paėmė už žmoną.

Po metų karalius turėjo traukti į karą, paliko jaunąją karalienę motinos globoj ir pasakė:

– Jeigu ji susilauks kūdikio, gerai ją slaugykit ir prižiūrėkit ir tuojau pat praneškit man laišku.

Ir pagimdė karalienė gražų sūnelį. Senoji motina skubiai parašė laišką ir pranešė karaliui džiugią naujieną. Bet pasiuntinys, eidamas su laišku, prigulė prie upelio pailsėti, o kad buvo ilgoje kelionėje pavargęs, tai ir užmigo. O velnias visą laiką tik ir taikėsi, kaip dievobaimingajai karalienei pakenkti. Dabar jis prislinko prie miegančio pasiuntinio ir sukeitė laiškus: vietoj tikrojo pakišo kitą, kuriame buvo parašyta, kad karalienė susilaukė vilkolakio.

Perskaitęs laišką, karalius išsigando ir didžiai nuliūdo, bet parašė, kad karalienę gerai slaugytų ir prižiūrėtų, kol jis sugrįšiąs. Eidamas atgal, pasiuntinys prigulė toje pat vietoje ir užmigo, kaip ir pirma. Tuo metu vėl prisisuko velnias ir įkišo pasiuntiniui į kišenę kitą laišką, kuriame buvo parašyta, kad karalienę ir kūdikį reikia nužudyti.

Gavusi tokį laišką, senoji motina baisiausiai išsigando, negalėjo tuo patikėti ir parašė karaliui kitą laišką, bet atsakymas atėjo toks pat, nes velnias kaskart vis pakišdavo netikrą laišką; o paskutiniame netgi buvo pasakyta palikti karalienės akis ir liežuvį kaip įrodymą, kad paliepimas tikrai įvykdytas.

Senoji karalienė ėmė verkti, gailėjo pralieti nekaltą kraują, liepė naktį atvesti elnę, išpjovė akis ir liežuvį ir paslėpė. Paskui tarė karalienei:

– Aš negaliu tavęs žudyti, kaip karaliaus yra įsakyta, bet ilgiau čia pasilikti tau nevalia; eik su kūdikiu į platųjį pasaulį ir niekados daugiau čia nebegrįžk.

Ji pririšo kūdikį jai ant nugaros, ir vargšė moteriškė užverktomis akimis išėjo iš namų. Nuėjo ji į didelę gūdžią girią, parpuolė ant kelių ir ėmė melstis, ir pasirodė Viešpaties angelas, ir nuvedė ją prie mažos trobelės su užrašu: „Čia kiekvienas laisvai gyvena“. Iš trobelės išėjo balta kaip sniegas mergelė ir pasveikino:

– Sveika atvykusi, gerbiamoji karaliene.

Ji įsivedė ją į trobelę, nurišo nuo nugaros berniuką, pridėjo jai prie krūtinės pasimaitinti, o paskui paguldė į gražiai pataisytą lovelę. Tada vargšė moteriškė paklausė:

insert

– Iš kur tu žinai, kad aš buvau karalienė? Baltoji mergelė atsakė:

– Aš esu angelas, Dievo atsiųstas sergėti tavęs ir tavo kūdikio.

Išbuvo ji toje trobelėje septynerius metus ir nieko čia jai netrūko, o kad buvo tokia pamaldi, iš Dievo malonės jai vėl ataugo nukirstos rankos.

Galų gale karalius sugrįžo iš karo ir tučtuojau panoro pamatyti savo žmoną ir kūdikį. Senoji motina pravirko ir sako:

– Ak tu, piktas žmogau, ką tu man parašei, kad aš turėjau pražudyti dvi nekaltas sielas! – Parodė jam abu laiškus, kuriuos nelabasis buvo suklastojęs, ir kalbėjo toliau: – Aš padariau taip, kaip tavo buvo įsakyta, – ir pakišo jam kaip įrodymą akis ir liežuvį.

Tada karalius dar labiau pravirko, taip graudžiai raudojo savo vargšės žmonos ir sūnelio, kad senajai motinai jo pagailo ir ji tarė:

– Nusiramink, ji tebėra gyva. Aš slapčia liepiau papjauti elnę ir pasilikau jos akis ir liežuvį, o tavo žmonai pririšau ant nugaros kūdikį ir liepiau eiti į platųjį pasaulį, tik turėjo ji pažadėti, kad niekados čionai nebegrįš, nes tu esi didžiai ant jos supykęs.

Tada karalius tarė:

– Aš eisiu ligi pasaulio krašto, nieko nevalgysiu ir negersiu, kol nesurasiu savo mielosios žmonos ir savo vaiko, jeigu tik jie per tą laiką kur nežuvo ar nenumirė iš bado.

Taip pasakęs, karalius išėjo iš namų ir klaidžiojo po pasaulį beveik ištisus septynerius metus, apieškojo visas pakriūtes ir kalnų olas, bet niekur negalėjo savo žmonos rasti, ir jau manė, kad nebėra jos gyvos. Visą tą laiką jis nevalgė ir negėrė, bet Dievas palaikė jo gyvastį. Galų gale atėjo į didelę girią ir rado ten trobelę su užrašu: „Čia kiekvienas laisvai gyvena“. Žiūri – išėjo iš trobelės balta mergelė, paėmė jį už rankos, įvedė į vidų ir sako:

– Sveikas atvykęs, pone karaliau.

Ir paklausė, iš kur jis čia atsiradęs. Jis atsakė:

– Greit bus septyneri metai, kai aš klajoju po pasaulį ir ieškau savo žmonos su vaiku, bet niekaip negaliu rasti.

Angelas pasiūlė jam valgyti ir gerti, bet jis atsisakė, norėjo tik kiek pailsėti. Atsigulė ir užsidengė veidą skepetaite.

Tuo metu angelas nuėjo į kambarį, kur sėdėjo karalienė su sūnum, kurį ji paprastai vadindavo Sopulėliu, ir tarė jai:

– Išeik su savo vaiku, atėjo tavo vyras.

Ji nuėjo, kur gulėjo jos vyras, ir skepetaitė nukrito jam nuo veido. Tada ji tarė:

– Sopulėli, pakelk savo tėvo skepetaitę ir uždenk jam veidą.

Vaikas pakėlė skepetaitę ir uždengė jam veidą. Karalius pro miegus išgirdo tuos žodžius ir dar kartą numetė skepetaitę. Tada berniūkštis neiškentęs tarė:

insert

– Mieloji motule, kaipgi aš galiu uždengti veidą savo tėvui, juk aš neturiu tėvo šiame pasaulyje! Aš išmokau melstis: „Tėve mūsų, kuris esi danguje“, – ir tu man sakei, kad mano tėvas danguj, ir kad tai Dievulis. Aš to keisto žmogaus nepažįstu! Tai ne mano tėvas.

Išgirdęs šiuos žodžius, karalius atsikėlė ir paklausė, kas ji tokia esanti. Ir ji atsakė:

– Aš esu tavo žmona, o čia tavo sūnus Sopulėlis. Bet jis pamatė jos sveikas rankas ir tarė:

– Bet mano žmonos buvo sidabrinės rankos. Ji atsakė:

– Tikrąsias rankas man ataugino maloningasis Dievas.

Angelas nuėjo į kambarį, atnešė sidabrines rankas ir parodė karaliui. Ir tik dabar jis patikėjo, kad čia iš tikrųjų jo mieloji žmona ir mažasis sūnus, apsidžiaugęs išbučiavo juos ir tarė:

– Sunkus akmuo nusirito man nuo širdies.

Tada Dievo angelas dar kartą visus juos drauge pavalgydino, paskui iškeliavo jie namo pas jo senąją motiną. Ir buvo visame krašte didis džiaugsmas, karalius su karaliene dar kartą iškėlė vestuves ir paskui linksmai gyveno ligi palaimingo savo amžiaus galo.