Motiejuko sapnas

Motiejukas atsigulė labai pavargęs. Dieną aukštais medžiais laipiojo strazdų lizdų kraustyti. Įlipo į vieną medį — strazdukų jau išlėkta. Įlipo į kitą, strazdukus jau rado palekiančius — purpt, purpt, ir išlėkė jam iš po nosies. Įlipo į trečią.

Strazdukai jau plunksnoti, bet dar nepalekia. Vienas pabandė lipti iš lizdo, bet pasviro ir nukrito žemėn; kitus tris Motiejukas tuojau prislėgė ranka ir po vieną susidėjo į maišelį.

Bekraustant lizdą, atlėkė seniai strazdai, šoko gelbėti vaikus: vaitodami lakstė Motiejukui aplink galvą, sparnais jį plakė. Kad kiek ir senis strazdas būtų patekęs į maišą: Motiejukas buvo jam už sparno galo nusitvėręs, tik išsprūdo.

Išlipęs iš medžio, Motiejukas pasigavo iškritusį strazduką ir nusinešė namo.

Seniai strazdai lydėjo jį ligi pat namų, graudžiai vaitodami.

Motiejukas, parnešęs strazdus, pasižadėjo rytoj anksčiau atsikėlęs nueiti į kaimyno alksnyną — tenai daugiau lizdų esą, daugiau ir pelnysiąs.

Miega Motiejukas ir sapnuoja gulįs plačioj lovoje. Lova nepaprasta, lyg koks lizdas — į visas puses nutysusios medžio šakos.

Ant vienos šakos atsitūpė atlėkęs strazdas ir žiūri jam stačiai į akis. Žiūri ir auga, auga vis didesnis ir didesnis. Užaugo toks, jog stipri šaka vos jį atlaiko.

Užaugęs, sparnus pasitaisęs, pakėlė vieną koją, dideliais kumpais pirštais apkabino Motiejuką ir kelia iš lovos.

Netoli, prie medžio kamieno, stovi Motiejuko mama, rankas grąžo, su ašaromis prašo strazdą, kad jos vaiko nejudintų.

— Mama, mama, gelbėk mane! — sušuko Motiejukas ir pabudo.

— Ko niurni, nesikeli? — subarė mama Motiejuką. — Pats prašei, kad anksčiau prikelčiau — į alksnyną žadėjai eiti.

Motiejukas, galvą pakėlęs, kelis kartus apsidairė po kambarį, lengvai atsidūsėjo ir atsisėdo.

— Tuojau, — sako, — mama, atsikelsiu, tik į alksnyną neisiu. Nenoriu strazdų skausti. Kur anie strazdukai, kuriuos vakar pasigavau? Nešiu atgal į miškelį.