Narsus gaidelis ir stebuklingos girnelės

Buvo senelis ir senelė, turėjo girneles ir gaidelį. Gaidelis suranda kur grūdelį, senelis mala mala ir primala iš vieno grūdo pilnas girneles, senelė iškepa ragaišio bandelių,— valgo ir gyvena. Sužinojo apie tai dvaro ponas ir atėmė iš senių girneles. Verkia senelis ir senelė:

—    Badu mirsime be duonelės! — O gaidelis nušoko nuo laktelės

ir sako seneliui ir senelei:

—    Kakarieku! Nenusiminkit, visą dvarą sunaikinsiu,

o girneles sugrąžinsiu! — Kaip gaidelis tarė, taip jis ir padarė. Bėga gaidelis į dvarą tekinas, o viršum skrenda vanagas.

—    Gaideli broleli, kur bėgi?

—    Skubu į dvarą pragarą, pas poną nevidoną, atsiimt girnelių, pagrobtų iš senelių.

—    Tai imk mane kartu!

—     Lįsk po mano sparnu! — Vanagas palindo ir dingo po gaidelio sparnu.

Bėga toliau gaidelis tekinas,

o pro krūmus lapė nešdinas.

Lapė snapė ausis pastatė, uodegą pabruko ir prie gaidelio suka:

—     Kur bėgi, gaideli broleli?

—     Skubu į dvarą pragarą, pas poną nevidoną, atsiimt girnelių, pagrobtų iš senelių.

—    Tai imk mane kartu!

—    Lįsk po mano sparnu! —

Lapė palindo ir dingo po gaidelio sparnu. Bėga toliau gaidelis tekinas, lape po sparnu nešinas, ir, prabėgęs pro tiltą, ant kelio sutiko vilką.

—     Kur bėgi, gaideli broleli?

—     Skubu į dvarą pragarą, pas poną nevidoną, atsiimt girnelių, pagrobtų iš senelių.

—     Tai imk mane kartu!

—     Lįsk po mano sparnu! — Vilkas palindo ir dingo

po gaidelio sparnu. Bėga toliau gaidelis tekinas, o girioje kažkas braškinas, kad net medžiai traška ir braška, sutiko gaidelis mešką.

—     Kur bėgi, gaideli broleli?

—     Bėgu į dvarą pragarą, pas poną nevidoną, atsiimt girnelių, pagrobtų iš senelių.

—     Tai imk mane kartu!

—     Lįsk po mano sparnu! — Ir meška palindo ir dingo po gaidelio sparnu. Atbėgo gaidelis į dvarą, baisų baudžiavos pragarą, užlėkė ant tvoros

ir kad užgiedos:

—      Kakarieku, dvaro pone, kakarieku, nevidone, visko pertekęs ir pilnas, pagrobei senelių girnas,— jei tu girnų negrąžinsi, visą dvarą sunaikinsiu! — Išgirdo dvaro ponas, apsivertė ant šono, baisiai supyko

ir tarnams suriko:

—     Sugaukit tą gaidį, įmeskit pas gaidžius, peštukus nenuolaidžius, tegu jį užkapos,

ir jis daugiau negiedos! — Tarnai pagavo gaidelį, įmetė pas gaidžius, o gaidžiai kad šoks:

—    Ko ko! Kas tu toks?— Gaidelis užlėkė ant laktos, papurtė sparnelį

insert

ir sako pro šalį:

—    Lįsk, vanagėli, iš po sparno čia gaidžiai baisiai smarkūs. Tu jų skiauteres apžiūrėk,

ar jos ilgai ištūrės? — Išlindo vanagas iš po sparno ir užkapojo visus gaidžius. Anksti rytą, duris vos pravėrė, vanagas tiesiai į padangę nėrė o gaidelis ant tvoros vėl kad ims ir užgiedos:

—    Kakarieku, dvaro pone, kakarieku, nevidone, visko pertekęs ir pilnas, pagrobei senelių girnas,— jei tu girnų negrąžinsi, visą dvarą sunaikinsiu! — Išgirdo dvaro ponas, apsivertė ant antro šono, baisiai supyko,

ant tarnų suriko:

—    Sugaukit tą gaidį, įmeskit pas žąsis, tegu jį negyvai užgnaibys, ir jis gerklės nebelaidys! — Tarnai sugavo gaidelį, įmetė pas žąsis.

Žąsys kad sušnypš, sugagens žąsinai:

—     Bus čia tau visai blogai! Užpešiosim negyvai! —

O gaidelis ant laktos sako lapei patylom:

—     Lįsk, lapute, iš po sparno, čia žąselių pilnas gardas!

Tu gerai apsidairyk ir, ką nori, tą daryk! — Išlindo lapė iš po sparno ir išpjovė visas žąsis. Anksti rytą, vos duris pravėrė, lapė strykt į mišką išnėrė, o gaidelis ant tvoros vėl kad ims ir užgiedos:

—     Kakarieku, dvaro pone, kakarieku, nevidone, visko pertekęs ir pilnas, pagrobei senelių girnas,— jei tu girnų negrąžinsi, visą dvarą sunaikinsiu! — Išgirdo dvaro ponas, vartosi nuo šono ant šono, nebegali užmigti

ir ėmė klykti:

—     Tuojau sugaukit tą gaidį, įmeskit pas arklius į tvartą, tegu jį arkliai sumins,

ir jis pagaliau užkims! — Tarnai sugavo gaidelį, įmetė į tvartą pas arklius, o arkliai kad suprunkš:

—     Avižas išlesi mums! Tuoj suminsim ir sutrypsim, tavęs gyvo nepaliksim! —

O gaidelis prie pat slenksčio sako vilkui pasilenkęs:

—     Lįsk, vilkeli, iš po sparno, čia arkliai kažin ko spardos, bet tu nieko nežiūrėk,

sėsk ant jų ir jodinėk! — Vilkas išlindo iš po sparno, bet arklių nejodė, tik ėmė ir išpjovė. Anksti rytą, vos duris atstūmė, vilkas į mišką išdūmė, o gaidelis ant tvoros

vėl kad ims ir užgiedos:

—     Kakarieku, dvaro pone, kakarieku, nevidone, visko pertekęs ir pilnas, pagrobei senelių girnas,— jei tu girnų negrąžinsi, visą dvarą sunaikinsiu! — Išgirdo dvaro ponas, persivertė per šoną, tarnus su bizūnu plaka

ir įsiutęs sako:

—     Sugaukit tą gaidį, įmeskit pas jaučius, tegu jį subadys,

man ramybės netrikdys! — Tarnai pagriebė gaidelį ir įmetė į jaučių tvartą, o jauteliai bū bū bū:

insert

—     Smeigsim gaidį ant ragų! — Bet gaidelis prie pat slenksčio sako meškai pasilenkęs:

—     Lįsk, meškute, iš po sparno, jaučiai sienas ragais ardo,

tu su jais kiek pasirunk, o paskui į mišką dumk! — Išlindo meška iš po sparno, su jaučiais pasirungė ir išsmaugė visus dvaro jaučius.

Anksti rytą, vos tik prašvito, bernai vartus atstūmė, meška į mišką išdūmė, o gaidelis ant tvoros vėl kad ims ir užgiedos: — Kakarieku, dvaro pone, kakarieku, nevidone, visko pertekęs ir pilnas, pagrobei senelių girnas,— jei tu girnų negrąžinsi, visą dvarą sunaikinsiu! —

Ponas, kai išgirdo, baisiai įširdo, tarnus su bizūnais pliekia ir nesavu balsu rėkia:

—       Meskit gaidį į šulnį, tegu jis pasiners

ir pagaliau prigers! — įmetė gaidelį į šulnį, o gaidelis gieda:

—       Gerk, snapeli, vandenį, ir aš gersiu!

Kai išgersim šulnį, užgesinsim ugnį! — Gėrė gėrė gaidelis vandenį ir išgėrė visą šulnį. Anksti rytą, vos tik prašvito, tarnai pažiūrėjo į šulnį, šulnys sausas ligi dugno, o gaidelis purpt išskrido ir, užlėkęs ant tvoros, vėl kad ims ir užgiedos:

—       Kakariekū, dvaro pone, kakarieku, nevidone, tavo amžius jau neilgas, išvaduosiu senių girnas,— jei dar girnų negrąžinsi, visą dvarą sunaikinsiu, tave patį pražudysiu! — Ponas, kai išgirdo,

su lova apvirto, visas pažaliavo, galo vos negavo ir spiegia balsu nesavo:

—       Meskit tą gaidį greičiau į ugnį, tegu jis sudegs ir prasmegs! — Tarnai gaidelį už sparnų griebė

ir j krosnį tiesiai sviedė, bet prasiskyrė liepsnos, o gaidelis gieda:

—       Liek, snapeli, vandenį, ir aš liesiu — negailėsiu! Ugnį užgesinsim,

liepsną pro kaminą išvarysim ir visą dvarą sunaikinsim! — Liepsna išsiveržė pro kaminą, ir užsidegė pono dvaras. Gaidelis iš krosnies iššoko, dega, pleška trobos ir tvoros,

gaideliui nėr kur atsitūpt, tai jis ant pono galvos purpt! Ponas bėgt, nesavu balsu rėkt:

—     Oi gaidys, tas gaidys, jis mane pražudys!

—    Taip tau ir reikia! — atsakė gaidelis.—

Kam neatidavei seniams girnelių!

Pašokęs snapu į smilkinį kirto,

ponas keberiokšt ir apvirto,

bematant kojas pakratė,

bala jo nematė!

Sudegė visas pono dvaras

ir patį poną griebė galas,

o gaidelis pasiėmė girneles,

pasikišo po sparnu

ir parsinešė namo.

Tai buvo džiaugsmo!

Senelis iš miežio grūdo padarė alaus,

senelė iš kviečio grūdo iškepė ragaišio.

insert

Dieną naktį valgėme, gėrėme,

tik burnoj nieko neturėjome,

o senelis su senele ir dabar turi

tą gaidelį ir girneles.

Gaidelis suranda kur grūdelį,

senelis mala mala ir primala

iš vieno grūdo pilnas girneles,

senelė iškepa ragaišio bandelių,

valgo ir gyvena.

1583 žodžiai (Skaitysite 9 min.)
K. Boruta

Jūsų vaikams

Atrinkome populiariausias tarp mūsų lankytojų prekes ir paslaugas vaikams. Galbūt rasite kažką įdomaus ir savo mažiesiems.
MENIU