Ragana ir Jonukas

Buvo senelis ir senutė, turėjo jie vaiką, vardu Joną. Senutė netrukus numirė, ir senelis paėmė sau kitą pačią. Pamotė nemylėjo Jonuko ir dažnai mušdavo. Senukui pagailo savo vaiko, tai užsodino jį ant lentos ir paleido plaukioti po ežerą. Atnešęs valgyti, jis šaukdavo:

— Jonuk, Jonuk, išplauk, išplauk: aš atnešiau sūrio, sviesto, saldaus pieno.

Taip šaukiamas Jonukas išplaukdavo į krantą, imdavo iš tėvo valgį ir vėl plaukdavo šalin.

Išgirdo laumė ragana, kaip tėvas savo vaiką šaukia, atėjo prie ežero ir pati pašaukė:

—          Jonuk, Jonuk, išplauk, išplauk: aš atnešiau sūrio, sviesto, saldaus pieno.

Jonukas išplaukė, o laumė ragana pastvėrė jį ir, įdėjus į maišą, nešasi namo. Benešdama pailso, pasidėjo savo naštą, atsigulė pailsėti ir užmigo. Jonukas išlindo iš maišo, pridėjo jį pilną akmenų, o pats sugrįžo prie ežero, rado savo lentą ir vėl nuplaukė sau. Ragana išsimiegojus užsidėjo vėl maišą ir linksma parėjo namo:

—          Tai, dukrele, mėsos parsinešiau pilną maišą — suprašysiu visas pažįstamas ir iškelsiu puotą.

Atsirišo maišą, jau ims Jonuką, ogi žiūri, kad maiše vieni akmenys. Perpykus tuojau nubėgo prie ežero ir vėl šaukia:

—           Jonuk, Jonuk, išplauk, išplauk: aš atnešiau sūrio, sviesto, saldaus pieno.

Jonukas išplaukė. Ragana, jį pastvėrus, įdėjo į maišą ir nešės jau be poilsio,

o parnešus dar kelias dienas laikė: visko davė valgyti ir gerti, ko tik Jonukas norėjo.

Vieną dieną ragana gerai prikūreno krosnį ir sako dukteriai:

—          Dukrele, aš eisiu viešnių suprašyti, o tu iššluok krosnį, iškepk Jonuką ir, sudėjus į dubenis, pastatyk ant stalo.

Jonukas tuo tarpu priemenėje žaidė ir viską girdėjo. Kai tik ragana išėjo, duktė tuoj iššlavė krosnį, paėmė ližę ir šaukia Jonuką:

—         Jonuk, Jonuk, sėsk ant ližės — aš tave pavėžinsiu po prieždą.

O Jonukas, žinodamas, ką jam nori padaryti, atsakė:

—         Sėsk tu, aš tave pirma pavėžinsiu.

—         Tu nepaveši,— atsakė raganiūtė.

—          Pavešiu,— tarė Jonukas.

insert

Raganiūtė užsisėdo, o Jonukas tik šust ją į krosnį! Iškepė mėsą, sukapojęs sudėjo į dubenis ir pastatė ant stalo, kaip senoji ragana liepė; galvą nupjovęs padėjo po patalais, kad viršugalvis ir kasos būtų matyti, o pats nubėgo ir įlindo į šulinį.

—         Kur mano dukrelė? — paklausė ragana, sugrįžus ir įėjus su viešniomis į trobą.

—          Ogi štai pataluose miega,— atsakė viešnios.

—          Reikia prikelti.

—          Nekelk, tegu miega,— sako viešnios: — žinai, nuvargo, kolei tokį į krosnį pakišo, supjaustė ir sudėjo į dubenis.

Ragana sutiko ir, susodinus viešnias, pradėjo be dukters valgyti mėsą. Privalgiusios viešnios užsimanė gerti. Ragana vėl norėjo kelti savo dukrelę, kad vandens parneštų, bet viešnios sudraudė.

—         Geriau,— sako,— pačios nueisime.

Ragana vėl paklausė ir, paėmus naščius, pati išėjo. Eidama dainavo:

Einu, einu vandenėlio

Su variniais kibirėliais,

Su auksiniais naščiukėliais,

Jonuko mėsos priėdus,

Kraujo atsigėrus...

O Jonukas iš šulinio atsiliepė:

Eini, eini vandenėlio

Su variniais kibirėliais,

Su auksiniais naščiukėliais,

Dukrelės mėsos priėdus,

Kraujo atsigėrus...

Išgirdus tai, ragana be kvapo nubėgo į trobą, pradengė patalus ir pamatė, kad dukrelės tėra tik galva. Tada suprato, kad ne Jonuko, o dukrelės mėsos priėdę. Nubėgo tuojau pas šulinį Jonuko žiūrėti, o Jonukas tuo tarpu išlindo

iš šulinio ir įlipo į medį. Atbėgus pas šulinį, ragana Jonuko jau nerado, bet besidairydama pamatė jį medyje besėdintį. Viešnios visos iškriko, o ragana, norėdama Jonuką pagauti, ėmė graužti medį, kuriame jis sėdėjo.

Jai begraužiant, atbėga vilkas.

—          Ką tu, kūmute, darai? — paklausė jis raganą.

Ragana papasakojo, kaip buvo, o vilkas, neva gailėdamasis, pasakė:

—         Tu, kūmute, turbūt labai pailsai — atsigulk, pasilsėk trupučiuką, o aš už tave pagraužėsiu.

Ragana paklausė, atsigulė ir tuojau užmigo, o vilkas apibėgo kelis sykius apie medį, tas vėl pasidarė toks storas, kaip buvo; po to nubėgo sau į girią. Pabudus ragana pamatė, kad ją apgavo, ir vėl pati graužti pradėjo.

Jai begraužiant, atbėga zuikis.

—          Ką tu, kūmute, darai? — paklausė jis, kaip ir vilkas.

Ragana pasipasakojo ir jam savo nelaimę, bet kai zuikis sakėsi pagraužėsiąs už ją, kad ji numigtų, ragana iš sykio nesutiko.

insert

—          Ne,— sako,— neapgausi. Ana, vilkas taipgi žadėjo pagraužėti ir tik apgavo: nei graužė, nei ką.

—         Tai koks nevidonas tas vilkas! — neva gailėdamasis atsakė zuikis.— Aš, kūmute, niekad niekam pikto nelinkiu — gali drąsiai manimi tikėti...

Ragana patikėjo — prigulė, o zuikis, padaręs taip, kaip ir vilkas, nubėgo sau. Pabudus ragana vėl pamatė apgauta esanti ir dar smarkiau graužti pradėjo.

Taip jai begraužiant, atbėga lapė.

—          Ką tu čia, kūmute, veiki? — paklausė ji raganą.

—          Taip ir taip,— pasiskundė ragana.

—          Ai, kokia tu, kūmute, nelaiminga! Gal tu jau labai pailsai begrauždama? Duok man, aš pagraužėsiu, o tu, kūmute, primik, atsilsėk — kur matyta tokį medį vienai nugraužti...

—          Ai, ne, negaliu,— atsakė ragana: — tu irgi taip, kaip vilkas su zuikiu, padarysi.

—          O ką jie, tie nevidonai, padarė?

—          Gi prašė, kaip ir tu, pagraužėti, o nei graužė, nei ką,— atsakė ragana.

—           Tai kokie nevidonai! Ar tu, kūmute, lig šiol nežinojai, kad jie baisūs apgavikai? Jie niekam gero nelinki! O va aš, kūmute, niekam nieko pikto nedarau, ir jei tu manim netiki, tai gali neužmigti ir žiūrėti — pamatysi, kaip aš graušiu.

Ragana paklausė — atsigulė ir tuojau užmigo, o lapė apibėgo tris sykius apie medį, ir jis vėl pasidarė toks, koks buvo. Pabudus ragana vėl pamatė, kad apgauta; baisiai perpykus, ji kuo sparčiausiai pati graužti pradėjo.

Jau nedaug reikėjo — jau medis siūbavo, tuojau grius, jau Jonukas dreba, medyje sėdėdamas. Lėkė tuo tarpu pro jį žąsys. Jonukas ėmė prašyti:

Žąselės, gulbelės,

Sumeskit nors po plunksnelę.

Kai aš nulėksiu į tėvo dvarą,

Žaliu vynu pagirdysiu,

Kvieteliais palesinsiu.

Žąsys sumetė jam po plunksną, bet dar buvo negana; lėkė pro šalį antys, ir tos sumetė po plunksnelę,— ir Jonukas nulėkė į tėvo dvarą. Tėvas labai nudžiugo ir iškėlė didelę puotą. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau. Paskui įdėjo mane į medinę klumpę, šovė iš tos klumpės, ir aš čionai atlėkiau.

1510 žodžiai (Skaitysite 8 min.)

Jūsų vaikams

Atrinkome populiariausias tarp mūsų lankytojų prekes ir paslaugas vaikams. Galbūt rasite kažką įdomaus ir savo mažiesiems.
MENIU