Raganius ir jo mokinys
Buvo toks senas žmogus ir turėjo mažą vaiką. Nebeišgalėdamas jam duonos užpelnyti, vedasi elgetauti. Atėjo į tokią trobelę, pasiskundė, kad sunku senam vaiką auginti, o tas trobelninkas sako:
— Čia yra toks ponas — ima vaikus auginti. Gali tu jam nuvesti, jis užaugins ir išmokys.
Nuvedė žmogelis savo sūnų pas poną, o tas ponas buvo raganius ir mokė vaikus raganysčių. Raganius apsiėmė to žmogaus sūnų auginti ir mokyti iki dvidešimt metų.
— Tik gerai įsidėmėk tą dieną,— sako,— kad spėtum ateiti, kai bus lygiai dvidešimt metų. Jei tik kokią dieną pasivėlinsi, tai vaiko nebegausi — jau liks pas mane amžinai.
Praėjo devyniolika metų, jau ir dvidešimti baigiasi. Senis suskaitė, kada bus paskutinė diena — eina pas raganių. Atėjo prie vartų, viskas užrakinta, užeiti į dvarą niekur negali — stovi už vartų. Pamatė sūnus, kad tėvas jau laukia, atėjęs jam sako:
— Gerai atėjai — dar ne vėlu. Tik įsidėk į galvą, ką aš tau sakysiu. Parjos ponas, atrakins vartus ir įleis tave į dvarą, bet tau manęs taip neatiduos. Pirmiausia išleis tris karvelius, tai aš ten vienas būsiu, o tau reikės mane pažinti. Aš su snapeliu krapštysiu sparniuką, ir kai klaus, kuris tavo sūnus, tu parodyk į mane. Dar to nebus gana: paskui išleis tris varnus, tai aš labiausiai suksiu tau apie galvą, o tu mane griebk ir sakyk: „Tai šitas mano sūnus". Dar ir to nebus gana: paskui išleis mus tris ponaičius — visi trys vienodais apdarais ir vienodo veido, tik man iš kišenės bus matyti kamputis skepetaitės, tai tu į mane ir parodyk. O dabar aš jau turiu eiti, nes tuoj ponas parjos.
Parjojo raganius, atėjo prie vartų ir sako:
— Gerai, spėjai — vaiką gausi, jei pažinsi, kuris tavo sūnus.
Įleido žmogelį į dvarą ir parodė tris karvelius. Tie karveliai tupi sau, o raganius klausia:
— Kuris tavo sūnus?
Žmogus žiūri, kad vienas karvelis su snapeliu sparniuką krapšto, ir sako:
— Šitas mano sūnus!
— Gerai, atminei,— sako raganius,— bet dar sykį turėsi minti.
Dabar išleido tris varnus ir klausia:
— Kuris tavo sūnus?
Tie varnai laksto, o vienas vis suka jam apie galvą. Sykį kaip suko tas varnas, tėvas jį sugriebė ir sako:
— Tai šitas mano sūnus!
— Gerai, atminei, bet dar sykį turėsi minti.
Toliau išleido tris ponaičius, klausia:
insert— Kuris tavo sūnus?
O visi ponaičiai lygūs. Tik žiūri tėvas, kad vienam ponaičiui iš kišenės matyti kamputis skepetaitės, ir sako:
— Šitas mano sūnus!
— Gerai, atminei,— sako raganius,— gali vestis.
Ir parėjo tėvas su sūnum namo.
— Dabar, tėvai,— sako sūnus,— nėra kuo maitintis — turim žiūrėti kokio uždarbio. Aš pasiversiu bulium, o tu vesk mane į turgų parduoti, tai gausi daug pinigų. Tik, žiūrėk, virvutės neatiduok!
Sūnus pasivertė bulium, o jau bulius toks gražus, kad gražesnio visame pasaulyje niekados nebuvo! Tėvas jį nusivedė į turgų, ateina toks ponas ir klausia:
— Kiek nori už tą bulių?
— Šimto raudonųjų.
Ponui bulius labai patiko, užmokėjo už jį šimtą raudonųjų, o senis sako:
— Virvutės neparduosiu — ji man reikalinga.
— Imk ją sau, man tokios puvėtros nereikia.
Senis virvutę atsirišo ir nuėjo namo, o ponas bulių pastatė viename kieme. Kai jis atsitraukė, bulius tuojau atsivertė žmogum ir pasivijo tėvą.
Parėjo tėvas su sūnum namo — gerai sau gyvena už tuos pinigus. Bet po vienos kitos savaitės žiūri, kad pinigai jau baigiasi. Turgaus dieną vėl sako sūnus:
— Aš pasiversiu eržilu, tu mane nuvesk parduoti, tai gausi apsčiai pinigų. Tik neparduok su kamanomis.
Pasivertė sūnus eržilu, o jau dailus tas eržilas, kad dailesnio nerasi! Tėvas jį nuvedė į turgų. Atėjo ponas, klausia:
— Kiek nori už tą eržilą?
— Trijų šimtų raudonųjų.
O tas ponas buvo raganius, kuris jo sūnų mokė. Jis tuoj užmokėjo tris
šimtus raudonųjų ir ima eržilą. Tėvas sako:
— Aš su kamanom neparduodu.
Raganius ėmė ginčytis, sudavė seniui į kailį, o eržilą parsivedė namo.
Stovi dabar vargšas tvarte su kamanom pamautas — pabėgti nebegali. Išbuvo jau kiek dienų ar net mėnesių, sykį ėmė jį tarnas šukuoti ir numovė kamanas, o jam to ir tereikia. Kai tik kamanas numovė, žirgas bėgt!
Raganius, po langu sėdėdamas, pamatė, kad jau eržilas pabėgo, tuoj pasivertė vilku — ir vytis! Mato žirgas, kad vilkas jau netoli, tai pasivertė zuikiu, o raganius — kurtu ir vėl vejasi. Bėgo bėgo zuikis, mato, kad jau pagaus, tai pribėgo prie ežero ir pasivertė ešeriu, o raganius — lydeka ir gaudyt! Ta lydeka kai tik griebs, ešerys savo šerius pastato — jo nepaima.
insertEžero pakrašty merga skalbė. Ešerys priplaukė prie krašto, pasivertė aukso žiedu ir išriedėjo ant kranto pas tą mergą, o ji paėmus užsimovė žiedą ant piršto. Raganius pasivertė jaunikaičiu, atėjo pas mergą, ėmė griežti smuiku ir prašo, kad atiduotų jam žiedą. Merga neduoda, o jis vėl griežia, taip gražiai griežia, kad merga negali atsiklausyti, ir vis prašo žiedo. Tas mato, kad jau bus blogai, pasivertė kviečių krūvute, o raganius tuoj pasivertė višta ir ėmė tuos kviečius lesti. Tada kviečiai pasivertė vanagu, šoko ant vištos ir sudraskė, o paskui vėl atvirto žmogum ir parėjo namo pas savo tėvą.