Sniego karalienė - Princas ir princesė

Gerda turėjo vėl atsisėdus pasilsėti. Priešais nusileido ant sniego didelis juodas varnas, ilgai žiūrėjo į mergaitę, linguodamas galvą, ir paskui prabilo: „Kar, kar! Labas!" Geriau kalbėti jis nemokėjo, bet jam patiko maža mergytė, ir paklausė jos, kur ji taip toli keliauja viena. Ką reiškia žodis „viena", dabar ji gerai galėjo suprasti, išpasakojo varnui visą savo gyvenimą, visus vargus ir paklausė, ar tas kartais nebus matęs Kajaus. Varnas susimąstęs palingavo galvą ir atsakė:

— Galimas daiktas, labai galimas!

— Kaip, ar tikrai galimas?—sušuko mergaitė, ėmė bučiuoti varną ir tik neužbučiavo jo negyvai.

— Ne taip karštai, ne taip karštai!—pasakė varnas.— Aš būsiu matęs tavo Kajų. Bet jis greičiausiai bus tave pamiršęs, gyvendamas pas princesę!

— Ar jis dabar esti pas princesę?— paklausė Gerda.

— Taip, tik paklausyk!—atsakė varnas.— Tik man sunku taviškai išaiškinti. Gal tu moki varnų kalbą? Jei mokėtum, tai galėčiau daug geriau išpasakoti.

— Ne, tos kalbos nesimokiau,— tarė Gerda,—bet senelė ją moka, ji moka ir žirnių ankščių kalbą. O, kad aš būčiau tas kalbas iš jos išmokus!

— Nieko nepadarysi!—atsiliepė varnas.— Aš pasakosiu, kaip moku, kad ir ne visai dailiai.

Ir jis apsakė viską, ką žinojo:

— Toj karalystėj, kur dabar mes esame, gyvena nematytai neregėtai išmintinga princesė. Ji perskaitė visus pasaulio laikraščius ir užmiršo viską, kas ten parašyta — tokia ji išmintinga! Kartą ji sėdėjo soste, bet tai nėra labai malonus daiktas, kaip žmonės sako, todėl pradėjo dainuoti. Tarp kitko ji dainavo dainelę: „Kad man taip ištekėjus, kad man taip ištekėjus!" Ir pati pagalvojo: „Kodėl gi aš negalėčiau ištekėti?" Tik ji norėjo gauti vyrą, mokantį gražiai pašnekėti, o ne taip kokį pasipūtėlį — tai būtų nuobodus daiktas! Ji sušaukė visas rūmų damas, o tos, išgirdusios jos norą, labai apsidžiaugė ir pasakė: „Kaip gerai! Mes pačios apie tai neseniai galvojome!" Gali patikėti, kad kiekvienas mano žodis yra tikriausia tiesa!— pridėjo varnas. —Aš tai žinau iš savo sužadėtinės, ji yra prijaukinta, viską mato, viską girdi, kas rūmuose darosi.

Jo sužadėtinė buvo irgi varna, nes kiekvienas ieško sau pačios, panašios į save.

Tą dieną išėjo laikraščiai su apvadais iš širdžių ir su princesės parašu. Ten buvo parašyta, kad kiekvienas patogus jaunikaitis gali ateiti į rūmus ir pašnekėti su princese, ir tas, kur mokės elgtis kaip namie ir gražiausiai pakalbės, bus jos vyras.

insert

— Visai tiesa,— sakė varnas: — čia taip tikra, kaip mane gyvą matai!

Jauni vyrai iš visų pusių plaukte plaukė, baisus buvo susigrūdimas ir stumdymasis, bet niekas nelaimėjo nei pirmą, nei antrą dieną. Kol stovėjo gatvėje, jie visi kalbėjo gerai, o tik peržengs rūmų vartus, pamatys sidabru blizgančią gvardiją, paauksuotus lekajus prie laiptų ir dideles šviesias sales, tuojau išsigąsta. Priėję prie sosto, kur sėdi princesė, jie tiesiog netenka žado, tiktai kartoja paskutinius jos žodžius, o tas kartojimas jai visai netiko. Visi tylėjo, tartum būtų jiems liežuvį kas ištraukęs, o išėję į gatvę vėl mokėjo kalbėti. Nuo miesto vartų lig rūmų stovėjo ilga jų uodega. Aš pats ten buvau ir viską mačiau! Jie buvo išalkę ir ištroškę, bet iš rūmų nei vandens atsigerti negalėjo gauti. Tiesa, gudresni buvo atsinešę duonos su sviestu, bet kitiems nei pauostyti nedavė, galvodami: ,,Už tokių nudvėsėlių princesė nenorės tekėti!"

— O Kajus, Kajus?—paklausė Gerda.— Ar jis tuomet irgi buvo atėjęs pirštis?

— Palauk, palauk! Tuojau viską išgirsi! Trečią dieną atvyko į rūmus mažas bernaitis nei raitas, nei važiuotas, buvo smagus ir tokių skaisčių akių, kaip tu, su ilgais gražiais plaukais, bet apsivilkęs skurdžiai.

— Tai bus Kajus!—apsidžiaugė Gerda.— O, pagaliau jį radau!—Ir ji suplojo delneliais.

— Jis buvo su maišeliu ant pečių,— pridėjo varnas.

— Ne, tai buvo greičiau jo rogutės!—pasakė Gerda.— Su rogutėmis jis buvo išėjęs iš namų!

— Tai galimas daiktas,— pasakė varnas: —gerai neįsižiūrėjau. Tik žinau iš savo sužadėtinės, kad jis, eidamas pro pilies vartus ir pamatęs gvardiją su sidabrais ir lekajus su auksais ant laiptų, nei kiek nesujuko, linktelėjo jiems galvą ir pasakė: „Koks nuobodumas čia karksoti ant laiptų! Gerai, kad galiu eiti į vidų." Salės buvo iš visų pusių apšviestos, viešpatystės tarėjai ir ministrai vaikščiojo žibančia marmuro asla basi ir nešiojo aukso indus. Buvo labai iškilminga! Vaikino batai baisiai girgždėjo, bet jis neėmė to į galvą.

— Tai tikrai buvo Kajus!—sušuko Gerda.— Atsimenu, jis turėjo naujus batus, būdama pas senelę, pati girdėjau juos girgždant!

— Taip, jie tikrai girgždėjo,— pasakė varnas.— Bet jis drąsiai priėjo prie princesės. Ta sėdėjo ant perlo didumo sulig ratelio ratu, o aplink stovėjo rūmų damos su savo tarnaitėmis ir tarnaičių tarnaitėmis ir kavalieriai su savo tarnais ir tarnų tarnais, tie vėl dar turėjo savo samdinius. Ir kuo arčiau prie durų stovėjo kas, tuo elgėsi didžiau. Tarno samdinio pasiuntinys, visados vaikščiojantis su šlepetėmis ir dabar stovintis prie durų, vos tik leido į save pažvelgti, toks jis buvo puikus!

insert

— Tai baisu turėjo būti!—pasakė Gerda.— O vis dėlto Kajus gavo princesę?

— Kad nebūčiau varnas, ir aš būčiau ją gavęs, nors esu susižadėjęs. Jis pradėjo kalbėtis su princese ir kalbėjo taip gerai, kaip aš, kada varniškai kalbu — taip bent sakė mano sužadėtinė. Jis elgėsi gražiai ir laisvai, sakėsi atėjęs ne pirštis, o tik paklausyti princesės išmintingos kalbos. Ji patiko jam, o jai patiko jis.

— Taip, taip, čia tikrai buvo Kajus!—tarė Gerda.— Jis toks išmintingas! Jis mokėjo aritmetikos visus keturis veiksmus ir dar su trupmenomis! Oi, vesk greičiau mane į rūmus!

— Lengva pasakyti,— atsiliepė varnas,— bet kaip padaryti? Palauk, aš pašnekėsiu su savo sužadėtine, gal ji ką sugalvos ir patars. Tu gal manai, kad tokią mažą mergaitę kaip tu tuoj ir leis į rūmus?

— Mane leis!— tarė Gerda.— Išgirdęs Kajus, kad aš čia, beregint tekinas atlėks ir nusives mane!

— Palūkėk čia manęs prie vartelių!—pasakė varnas, pasukino galvą ir nuskrido.

Buvo jau vėlus vakaras, kai jis sugrįžo.

— Kar, kar!—tarė jis.— Tave labai sveikina mano sužadėtinė ir siunčia tau duonos kampelį, ji nugriebė iš virtuvės, tu tikrai esi alkana. Tik į rūmus tau sunku patekti: sidabruota gvardija ir auksuoti lekajai niekaip tavęs nepraleis. Bet neverk, vis gal šiaip taip įlįsi. Mano sužadėtinė žino, kaip nueiti į miegamąjį kambarį pro užpakalines duris, ir žino, kaip gauti raktą.

Įėjo į daržą, į didelę alėją, rudens lapai krito vienas po kito; kai rūmų languose užgeso žiburiai irgi vienas po kito, varnas privedė Gerdą prie užpakalinių durelių.

O, kaip mušė Gerdos širdis iš baimės ir ilgesio! Tartum ji būtų galvojusi padaryti kokį piktą daiktą, o ji tik norėjo sužinoti, ar ne čia jos Kajus. Taip, žinoma, jis čia! Ji taip gyvai vaizdavosi jo išmintingas akis ir ilgus plaukus, aiškiai matė jį šypsantis, kada jie sėdėjo namie šalimais po rožių krūmų. Tikrai jis apsidžiaugs, ją pamatęs ir išgirdęs, kokį ilgą kelią dėl jo keliavo. Tada jis sužinos, kaip namiškiai rūpinosi, kai jis negrįžo. O, kaip ji drebėjo ir kartu džiaugėsi!

Štai pasiekė ir laiptus. Ant indaujos degė maža lemputė. Vidury aslos stovėjo ta prijaukinta varna, sukino galvą ir spoksojo į Gerdą, o ta tūptelėjo ir nusilenkė, kaip ją mokė senelė.

— Mano sužadėtinis pripasakojo tiek gražių daiktų apie jus, miela mergyte!— tarė prijaukinta varna.— Jūsų vita, vadinas, gyvenimas, kiekvieną turi jaudinti. Prašom imti lempą, o aš eisiu pirma. Eisim tiesiai, čia mes nieko nesutiksim!

insert

— Man rodos, kad kas eina paskui mus!—pasakė Gerda. Ir tuo metu tikrai kas sušlamėjo, tartum prašvilpė pro šalį arkliai su plevėsuojančiais karčiais ir laibomis kojomis, medžiokliai, raitos damos ir raiti riteriai.

— Tai tik sapnai!—atsiliepė varna.— Jie čia ateina, kad galėtų pernešti princo ir princesės mintis į medžioklę. Tuo geriau mums, patogiau apžiūrėti miegančius. Tikiuosi, kad, būdama garbėj, jūs parodysite jūsų širdies prakilnumą.

— Tai savaime suprantama!—įsikišo varnas.

Tada jie įėjo į pirmą salę, jos sienos buvo išmuštos raudonu raštuotu šilku. Pro šalį vėl prašvilpė sapnai, bet taip smarkiai, jog Gerda nieko nepastebėjo iš tos garbingos draugijos. Viena salė buvo puikesnė už kitą, Gerda negalėjo jomis atsigražėti. Pagaliau jie priėjo miegamąjį kambarį. Lubos buvo panašios į didelę palmę su brangaus stiklo lapais, o vidury kambario prie drūto liemens kabėjo dvi lelijų pavidalo lovos. Viena buvo balta, joj gulėjo princesė, kita buvo raudona, toj Gerda manė rasti Kajų. Ji atsargiai atlenkė vieną raudoną lapelį ir paregėjo rudai įdegusį sprandą. Tai Kajus! Ji garsiai ištarė jo vardą, laikydama ties juo iškeltą lempą. Sapnai raiti vėl sugriuvo į kambarį. Atbudo princas ir atsuko galvą, bet tai buvo ne Kajus!

Princas buvo jaunas ir gražus, bet tik iš sprando turėjo panašumą į Kajų. Iš lovos kaip lelija pakėlė galvą princesė ir paklausė, kas čia yra. Tada Gerda pravirko ir apsakė jai savo gyvenimą ir viską, ką buvo padaręs varnas ir jo sužadėtinė.

— Vargšė mergytė!— tarė princas ir princesė, paskui pagyrė varną ir jo sužadėtinę, sakėsi visai nepykstantys ant jų, tik liepė daugiau taip nedaryti, net juos apdovanojo.

— Norite būti laisvi paukščiai,— paklausė princesė,— arba gauti tarnybą prie rūmų su visu išlaikymu iš virtuvės likučių?

Varnas ir jo sužadėtinė gražiai nusilenkė ir paprašė palikti juos prie rūmų. Jie pagalvojo apie ateinančią senatvę ir atsakė:

— Gerai turėti užtikrintą duonos kąsnelį gyvenimo pabaigoj!

Princas atsikėlė ir užleido savo lovą Gerdai — toks jis jai buvo geras.

Ji sunėrė savo rankutes ir pagalvojo: „Kokie geri žmonės ir paukščiai!" Paskui užmerkė akis ir užmigo. Tada vėl pasirodė sapnai, dabar jie buvo panašūs į angelus, vežėsi su savim mažas rogutes, o jose sėdėjo Kajus ir linksėjo galvą Gerdai. Bet tai buvo tik sapnas, ir, kai mergaitė atbudo, viskas išnyko.

Kitą dieną aptaisė ją nuo galvos iki kojų šilkais ir aksomais ir leido viešėti rūmuose, kiek jai patiko, bet ji ėmė prašyti, kad jai duotų vežimuką su arkliu ir batukus, ji norėjo vėl keliauti per žmones, ieškodama savo draugo.

insert

Ji gavo gražias drapanas, batukus ir movą, o kai atsisveikino su visais, prie vartų privažiavo karieta iš gryno aukso, su žibančiais ant durelių kaip žvaigždės princo ir princesės herbais, o vežėjas ir tarnai turėjo ant galvų mažas aukso karūnėles. Princas ir princesė patys pasodino Gerdą į karietą ir palinkėjo jai laimingos kelionės. Varnas, jau vedęs, lydėjo ją tris mylias, jis tupėjo karietoj šalia jos. Jo pati tupėjo ant vartų ir pleveno sparnais; ji nelydėjo Gerdos, jai nuolat sopėjo galvą nuo to laiko, kaip gavo pastovią vietą prie rūmų ir pradėjo persivalgyti. Karieta buvo išklota saldžiais riestainiais, o po sėdyne pridėta vaisių ir meduolių.

— Sudieu! Sudieu!—šaukė princas ir princesė.

Gerda ėmė verkti, varno pati irgi. Karietai pavažiavus tris mylias, varnas atsisveikino su mergaite. Sunku buvo skirtis! Varnas užsiskrido ant medžio ir plasnojo sparnais tol, kol karieta, žibanti kaip saulė, išnyko jam iš akių.

2290 žodžiai (Skaitysite 13 min.)

Jūsų vaikams

Atrinkome populiariausias tarp mūsų lankytojų prekes ir paslaugas vaikams. Galbūt rasite kažką įdomaus ir savo mažiesiems.
MENIU