Velnio piršlybos

Vieno nedoro pono žemėje gyveno toks vargingas žmogus. Numirė jam tėvas, reikia palaidoti, o pinigų nėra. Tuosyk dar ateina žinia nuo pono, kad kuo greičiausiai mokėtų už žemę. Ir šiaip, ir taip žmogus galvojo. Pagaliau ėmė ir nuėjo pas poną prašytis, kad palauktų už žemę mokesčių ir kad duotų pinigų tėvui palaidoti. Bet ponas liepė jam įkrėsti penkiolika rykščių ir paleisdamas pasakė:

—      Jeigu rytoj neatneši nuomos, tai duosiu penkiasdešimt rykščių ir išmesiu iš trobelės!

Eina bėdulis namo, kasydamas pakaušį ir galvodamas, kur čia dabar gauti pinigų: ponas negailestingas, iš žemės pinigų neiškasi, nors imk ir parsiduok velniui! Tik šitaip pagalvojo, ir sutinka ponaitį priešais ateinant. Klausia jis žmogų, kodėl tas taip nuliūdęs. Žmogus nusisakė visą savo bėdą, tada ponaitis tarė:

—      Jei išpildysi, ką liepsiu, tai duosiu tau pinigų kiek tik reikės!

Pagalvojo pagalvojo žmogus, mato, kad vis tiek pražuvęs, ir prižadėjo padaryti visa, ką tik lieps. Ponaitis liepė savo krauju pasirašyti tokį raštą, davė tada pinigų maišelį ir pasakė:

—      Dabar tu, savo reikalus atbuvęs, stosi pas mane tarnystėn. Darbas bus nesunkus: atsisėsi ant kelmo ir sėdėsi trejus metus — nei plaukų kirpsi, nei barzdos skusi, nei nagų pjaustysi, nei marškinių mainysi. Valgyti tau bus pristatyta.

Tuos žodžius pasakęs, ponaitis nuėjo sau.

Žmogus, parėjęs namo, palaidojo tėvą ir užmokėjo dvarui. Paskui, visa apsiruošęs, atsisėdo ant kelmo ir pradėjo velniui tarnauti. Trejus metus besėdėdamas, apžėlė visas plaukais, apskreto purvais, nagai užaugo kaip žvėries, baisus buvo ir pažiūrėti. Visi jo bijodavo ir iš tolo lenkdavos.

O tas nedorėlis ponas, kurio žemėje žmogelis gyveno, per didelį savo aplaidumą prisidarė daug skolų ir nebeturėjo iš kur atiduoti. Kažin kas jam tarstelėjo, kad tas žmogus, kurį jis rykštėmis plakė, turįs labai daug pinigų. Šaukė jį ponas pas save, bet žmogus nėjo, sakydamas:

—      Aš velniui tarnauju — neturiu laiko vaikščioti.

Nuvažiavo pas jį pats ponas ir prašo pinigų paskolinti. O velnias buvo prisakęs žmogui tol neduoti pinigų, kol ponas neprižadės leisti už jo savo dukters. Galvojo galvojo ponas: gaila dukterį leisti už tokio baidyklės, bet kad ir pinigų mirtinai reikia! Ėmė ir prižadėjo leisti dukterį, o žmogus davė jam pinigų.

Ponas parvažiavo su pinigais, o velnias pasivertė piršliu, pasiėmė su savim tą žmogų ir nuvažiavo pirštis pono dukteriai. Ką darys ponas: priėmė svečius ir, pašaukęs savo vyriausiąją dukterį, parodė jai tą žmogų ir liepė už jo tekėti. Duktė, matydama, kad tas greičiau panašus į baidyklę, nekaip į žmogų, tarė tėvui:

—      Ką man eiti už tokio vyro, geriau pasikarsiu! — Ir, nubėgus į mišką, pasikorė.

Tada piršliai reikalauja antros dukters. Pašaukė ponas antrąją dukterį ir liepė tekėti. Antroji duktė tarė:

—      Ką man už tokio vyro tekėti, geriau prisigirdysiu! — Ir, nubėgus į ežerą, prisigirdė.

Tada pašaukė trečiąją dukterį. Toji tarė:

—      Ai, kaip gražų vyrą, tėveli, man išrinkai!

Tai pasakius, pabučiavo tėvui ranką ir atsisėdo šalia jaunikio. Paskui jiems sutaisė labai gražias vestuves.

Po vestuvių netrukus pasibaigė treji metai, kai tą žmogų velnias pasamdė tarnauti. Atėjo velnias, ponaičiu vėl pasivertęs, ir tarė jam:

—      Gerai tu man tarnavai, užtat aš tau užmokėjau pinigais ir gerą pačią pripiršau. Dabar mes abu būsim svainiai: dvi pono dukteris aš paėmiau, o trečią tu.

Atidavė jis žmogui raštą, kurį tas prieš trejus metus buvo savo krauju pasirašęs, ir prasmego. O žmogus nusikirpo plaukus, nusiskuto barzdą, nusipjaustė nagus, apsivilko gražiais drabužiais ir liko visai dailus vyras. Ilgai ir gražiai abu su pačia paskui sau gyveno.