Vyrai

Ant tako šokinėjo senis žvirblis, kitus žvirblius mokydamas:

— Aš vyrs, aš vyrs! Jūs nieko nebijokit, manęs teklausykit! Kur aš, ten ir jūs! Aš vyrs, aš vyrs! Kas man ką padarys!

Sąšlavyną vištos kapstė. Aplinkui gaidys, galvą iškėlęs, žingsniavo.

— Kukuriekū! Žiūrėkit vaikų! Tai ne mano darbas. O jūsų niekas nepalies. Ko-ko-ko? Ar aš bijau ko!

Ant kraigo burkavo karvelis:

— Kur tu, kur tu, mano žmonele? Būk tik prie manęs, būk tik prie manęs, nieko tau pikta neatsitiks.

Tik staiga kregždė sušuko:

— Vagis, vagis!

Šmėkštelėjo vanago šešėlis.

— Čirr! — čirkštelėjo senis žvirblis ir spruko su visu būriu į pakraigę.

— Žiūrrrėkit, kad tu čia, kad tu čia! — subruzdo gaidys ir dingo su visomis vištomis patvartėje.

Karvelis, sparnais suplojęs, smuko su žmonele į čiukuro langelį.

Tik kalakutas, smarkiai sučiaudėjęs, nubrėžė sparnu ratą ir kažin ką išplūdo:

— Šuldu-buldu, manęs neerzink!

Paskui, kiek atsileidęs, ėmė dairytis, kaip žvirbliai iš pakraigės ant tako telkiasi, kaip gaidys, iš patvartės išlindęs, vištas į sąšlavyną apsižvalgydamas palengva vedasi.

Kaip karveliai vėl ant stogo šildytis išėjo, to ir nepamatė.