Žuvėdra

Raudonas saulės kamuolys pusiau nugrimzta j jūrą, skaisčiai nurausvindamas padangę. Tarsi paskleisti į orą popieriaus lakštai skraido žuvėdros. Padebesyse auksu blyksteli jų sparnai.

Prisidėjęs delną prie kaktos, Marius įsižiūri į jūrą.

—       Kas yra už jūros?

—       Svetimas kraštas,— atsakau.

—       Žmonės gyvena?

—       Gyvena.

—      O sūpuoklių, kaip mūsų parke, vaikams yra?

—       Yra.

—       Vis tiek nenorėčiau ten gyventi.

—       Kodėl?

Marius pagalvoja ir, žiūrėdamas man j akis, atsako:

—       Čia mano mama. Namai. Draugai. Su kuo aš tenai žaisčiau?

—      Savaime aišku,— pritariu.— Čia tavo gimtinė.

—       Ir šitų žuvėdrų?

—      Ir žuvėdrų...

Po nakties ant šaligatvio buvo audros prilaužyta šakų ir pridraskyta lapų. Kraupiai šniokštė apsiputojusi jūra, beveik iki pat paplūdimio suoliukų ritosi bangos. Niekas nesimaudė. Apie kelius mums plaikstėsi apsiausto skvernai. Kvepėjo jūros žolėmis. Maišydami pagaliais juodą sąnašyną, vaikai rinko gintarą.

Marius pabėgėjo toli j priekį ir kaskart džiaugsmingai Surikdavo, radęs gintaro kruopelę. Staiga jis stabtelėjo. Nutilo. Stovėjo liūdnas, nunėręs galvą, ir vėjas kedeno jo šviesius kaip linai plaukus.

Priėjęs arčiau, pamačiau prie jo kojų negyvą žuvėdrą, ištiestais sparnais, apneštą smėliu.

—      Tėtei Kodėl ji mirė?

—      Matyt, jūroje užklupo audra.

Marius priglaudė žuvėdrą prie krūtinės, pažvelgė tolyn, į melsvai juodą pasišiaušusią jūrą ir susimąstė.

—      Tėte, nepalikime čia jos.

—      Negi nešimės, Mariau?

—      Užkaskime kopos viršūnėje.

Taip ir padarėme.

Išklojęs duobutės dugną žaliais lapais, Marius atsargiai paguldė žuvėdrą. Paskui sužėrė delnais smėlį, apdėliojo akmenukais, gintaro gabalėliais, kriauklelėmis ir pasakė:

—      Aš žinau, kodėl žuvėdra žuvo. Ji skrido iš toli, kelyje ją užklupo audra, vargšelė išvargo, bet vis tiek skrido. Ji labai norėjo sugrįžti į savo gimtinę. Ar ne tiesa?

O paskui mes dar ilgokai sėdėjome čia, klausydamiesi jūros ošimo, ir tylomis galvojome apie narsią žuvėdrą, kuri nepabūgo audros.

Nors ankšta pirkelė, bet gardi duonelė.