Arklys ir jautis
Kaip kadais vaikščiojo dievas po žemę. Vieną kartą buvo tik paleisti nuo darbo arkliai ir jaučiai - toj pačioj pievoj ėdė arklys ir jautis, o ten buvo upelė. Priėjo dievas ir prašo arklio:
- Arkliukai, pernešk tu mane kiton pusėn už upelės.
Arklys sako:
- Eik tu, aš neturiu laiko. Aš visą dieną dirbau, man dabar reikia ėst, alkanas esu.
- Na tai, - sako, - ir ėsk gi tu!
Atėjo dievas pas jautį, prašo:
- Jauti, nor tu mane pernešk kiton pusėn upelės.
Jautis atsakė:
- Nor aš ir valgyt noriu, nes artas esu per visą dieną, bet kabinkis ant nugaros - pernešiu.
Dievas užsėdo ant jaučio, na, ir pernešė kiton pusėn upelės.
- Tai, - dievas sako, - tu jau būsi sotus ir turėsi laiko ilsėtis.
Na, dievas ir nuėjo, kur jam reikėjo.
Tai gal porą kartų jautis žolės atsikando ir pasidarė sotus.
Ir dabar gyvuliai raguočiai pavaikščios truputį - ir sotūs, o arklys visuomet alkanas, visuomet ėda, nebūna kada jam ir pailsėt.