Čalnežerio lobis

Už Ginučių buvo užkastų pinigų. Arė ten senas žmogus, pavargo, paleido arklius, kad paėstų, o pats atsigulė ir užmigo. Dabar sapnuoja - sako jam:

- Kelkis, nemiegok, spėk šito ežero vardą. Kai įspėsi vardą, išplūs čalna (laivelis) pinigų.

Ėmė jis spėt. Spėjo spėjo. Pradėjo spėt prieš pietus, o kai įspėjo, buvo jau į pavakarę. Pamatė - išplūdo. Iš džiaugsmo nubėgo pažiūrėti. Neturi kuo pririšt. Nuo kelnių dirželį išsitraukė ir prie krūmo pririšė. Pasikinkė arklius, parjojo maišų pasiimti ir atsivežti vežimo. Atvažiavo - jau pinigų nėra. Apibėgo aplink ežerą - gal vandenin nugrimzdę? Niekur nemato. Verkia senelis vaikščiodamas:

- Nors kišenę būčiau pasisėmęs!

Parėjo namo. O naktį sapnuoja: „Tau buvo didžiausia laimė skirta. Būt pinigų vaikų vaikų vaikams užtekę. Kam smirdančia šikšna pririšai, reikėjo smilga pririšt!"

O tą ežeriuką vadina Čalnežeriu.