Etiologinės sakmės

Ponas dievas viską sukūrė. Velnias sako:

- Pondieve, o ką aš bepadirbsiu?

- Ožką.

- O kaip ją reik dirbti?

- Lipdyk, lipdyk ant tvoros, ir nulipdysi.

Velnias lipdė, lipdė ir nulipdė ožką.

- Ai, - sako, - dieve, kad negyva, kaip jai gyvybę įduoti?

- Pūsk per užpakalį, ir įpūsi.

...

Kada Adomas perėjo visas žemes, tai kur žengdamas koją užkėlė, tai čia paliko kalnai, o kur neužžengė, paliko pelkės ir nederanti žemė. O kur verkdamas apsistojo, tai čia pasiliko grioviai ir upiukai nuo ašarų, bėgantys savo taku ing vakarus.

O kada sugrįžo iš vakarų į...

Viską sukūręs, dievas pamanė sau: „Reikia žmogų nulipyti iš gryno molio." O kada jau buvo nulipytas, tiktai laukė, kol sustings ir sudžius molis, tai dabar kur buvęs kur nebuvęs, Liucius atpuolė. Atpuolęs visą tą nulipyto žmogaus molį subadė, susmaigė su pirštu. Ir pats sau...

Miške genys kalvis. Atėjo pas jį gegutė: - Ar neapkaustytum man ratų?

- Apkaustysiu. Atvežk.

Na ir atvežė. Pradėjo kaustyt: Tak tak tak, tuk tuk tuk, Tak tak tak, tuk tuk tuk.

Ir apkaustė.

Atėjo pas jį pempė:

- Jau man laikas važiuot šiltan kraštan. Apkaustyk, geny kalvi, man ratus.

...

Kitą kartą varnas ir skruzdė ginčijosi, katras jųdviejų daugiau pakels. Skruzdė sakėsi, kad ji pakelsianti tris kartus daugiau už varną. Bet varnas, žinoma, netikėjo ir, tą girdėdamas, juokėsi. Į jų kalbą įsikišo dievas, kuris suprato skruzdės kalbą. Jisai paėmė...

Šuo pasisiuvo batus. Ir vieną kartą susitiko su kiškiu. Kiškis sako:

- O, kaip tau gerai - batus turi! Duok man pasimatuoti.

Šuo davė kiškiui pamatuoti batus. Kiškis apsiavęs kaip nudūmė, taip nudūmė.

Ir nuo to laiko šuo dabar su kiškiu nesugyvena.

Iš visų žvėrių, katruos dievas sukūrė, mandriausias buvo vėžys, nes jis buvo malūnininku. Malęs keletą metų, jis pradėjo vogti. Bet taip jam nesisekė, kad visados jį sugaudavo. Tada jis atėjo pas dievą ir prašo, kad duotų jam į užpakalį akis, nes nemato, kaip jį nutvers už...

Pagavo kartą katė žvirblį ir jau ėst ruošias. O žvirblio gudraus būta. Tas ir sako: - Ar prauseis prieš valgydama?

- Ajajai, vos neužmiršau, - prisiminė katė ir, pasidėjus žvirblį, ėmė praustis.

Žvirblis kiek pagulėjo, o paskui tik purpt - ir sėdi ant šakos.

- Tai dabar kitų...

Kai kam atrodo, kad kaip tos dėmės ant mėnulio, tai mergaitė neša vandenį.

Sako, kad kadaise toj mergaitė buvo našlaitė. Pamotė ją vis siuntė į darbus. Skriausdavo, mušdavo. Ta pamotė buvo ragana. Kartą ji nusiuntė ją vandenio nešti. Užpykusi prakeikė ir nusiuntė į mėnulį....

Dievas sukūrė aviną be ragų, užtat jį visi skriaudė. Tuomet jis nuėjo pas dievą ir ėmė prašyti, kad dievas duotų jam atsiginti kokį nors įrankį.

Dievas, kai avinas visas skriaudas įrodė, davė jam ragus.

Nuo to laiko ir liko avinas su ragais.

Kitą kartą ponas dievas sukvietė visus žvėris ir žmones kelio taisyt. Visi susirinko ir kelią greit pataisė. Tik vienas kurmis neatėjo. Ponas dievas ir klausia jo:

- Ko, kurmi, kelio taisyt neatėjai?

- Kam man tas kelias reikalingas? Aš visą gyvenimą po žeme gyvenu, savo urvus...

Kadais, seniai tai buvo - žuvys rinko sau karalių. Lydeka žuvų susirinkime ir sako:

- Aš esu pati didžiausia ir pati stipriausia, tai aš ir esu jūsų karalium.

O visos žuvys atsakė lydekai:

- Maža, kad tu esi stipri ir didelė. Sako, yra valstybių ir didelių, ir mažų, bet kartais...

Eina sykį Kristus su apaštalais vieną vasarą, kada daug žmonių dirbo laukuose. O taip šilta diena buvo, taip šilta. Eina Kristus su apaštalais, žiūri, kad jaunas vaikinas guli pakrūmėj pavėsy. Tai apaštalai ir sako:

- Ot, čia tai, matyt, tikras tinginys, ot, reikia paklausti kelio....

Dievas liepė visom paukštėm eit sodint medžių. Visos paukštės ėjo, tiktai nėjo viena kregždė. Užtat ana dabar lizdo nesuka medy, o tiktai po stogu.

Kadais per žemę vaikščiojo velnias. Beeidamas užėjo tokion vieton, kur buvo šuva palaidas, bet labai piktas. Velnias priėjo per arti namų. Šoko šuva ant jo. Gerai velnias bėgo, o dar geriau jį šuva vijo. Neturėdamas kur dėtis, velnias šoko medin. Tuo kartu šuva privijo ir įkando jam...

Kitą kartą siuntė viešpats dievas gandrą į pragarą vėlių išvaduoti. Velniai jį tenai pagavo ir įmetė į dervos katilą. Nuo to ir paliko tasai gandras juodas, o žmonės jį pragaro gandru vadina.

Kartą pelėda susiginčijo su varna. Pelėda sako:

- Mano vaikai gražesni! Varna sako:

- Mano vaikai gražesni! Pelėda vėl sako:

- Mano vaikai gražesni!

Varna supyko ir iškirto pelėdai akį. Užtat pelėda dieną ir nemato.

Dievas, jau viską padaręs, sukūrė Adomą. Žiūrėdamas į savo kūrinius, matė, kad jie visi turi savo porą - patinėlius ir pateles - ir kad jie mylisi, kad jiems smagu ir linksma. Tik vienas Adomas po rojų slampinėja ir neturi su kuo pasidžiaugti, pasilinksminti. Dievui net pagailo...

Ėjo dievas, senelis koks ėjo. Ir moteriškė pjauna rugius.

- Padėk Dieve!

- Dieve, užmokėk!

- Parodyk dabar man, žmonele, kelią. Ji sako:

Aš neturiu laiko - man reikia rugiai pjaut. Na, gerai, kad tau rugiai reikia pjaut, tai pjauk. Tada eina - šienauja vyriškas.

- Padėk Dieve!

- Dieve,...

Gyveno moteris. Dieną ir naktį ji dirbo, kad išmaitintų ir aprengtų tris savo dukteris. Ir išaugo trys dukros, linksmos ir žvalios. Viena po kitos ištekėjo ir paliko motinos namus. Praslinko keletas metų. Sunkiai susirgo motina ir siuntė pas savo dukteris rudąją voverėlę.

- Pasakyk...

Seniau žmonės žinojo, kada mirs. Nu, jisai jau žino, kad jau, va, šiandien, ryt mirs, ir jam reikia tvora tvert. Tai jis šiaudinę tvorą tveria, iš šiaudų. Eina dievas.

- Ką, - sako, - darai?

- Tvorą tveriu.

- E kol, - sako, - iš šiaudų?

- E kam man, - sako, - aš jau mirsiu.

- A tai tu,...

Gyveno labai negeras ponas. Jis labai mušdavo darbininkus, jiems valgyt neduodavo. Darbininkams daug sunkiau buvo gyvent pono dvare negu gyvuliams. Jie gaudavo tik peludės valgyti ir gulėdavo tvartuose: vyrai - su arkliais, moterys - su karvėmis. Kartą pro tą dvarą ėjo dievas, pasivertęs...

Kai Adomas nuėjo pas dievą skųstis, kad Ieva neklauso, tai dievas jam brūkšt pirštu apie nosį, apie barzdą - išaugo barzda ir ūsai. Kai nuėjo, tai Ieva iš tolo bijo Adomo.

Dar baudžiava buvo, žmonės laikrodžio neturėjo. Dirbo dirbo ir laukė vakaro, o saulė vis aukštai, vis nesileidžia. Nu, ir kaip ją pasiekt ir nutraukt? Tai žmogus iš vagos pasiėmė saują smėlio ir pylė į saulę. Iš šito smėlio vieversys nuskrido į saulę ir pradėjo čirikuot...

Rudenį ant dangaus atsiranda šviesi juosta. Tai Paukščių Keliu vadinasi. Jie, kai naktį lekia už marių, labai neregi. Tai dievas padarė, kad jiem būt šviesu. Rudenį šita šviesa regėt ant dangaus.

Kai dievas kūrė pasaulį, tai kažkokią sėklą sėjo - ir iš jos darėsi žemė. O tuo kartu prie dievo buvo šitas, kuris dabar yra velnių viršininku, - Licipėras. Tai anas ėmė tos dievo sėklos ir pasisėmė burnon. Pradėjo jam ta sėkla žiaunas plėšt - pradėjo burnoj augt. Tai jam...

Velnias, pamatęs, kaip pondievs sukūrė žmogų, pavydu nesiliaudams sušukęs:

- Didelis čia daiktas, ir aš galiu tokį pat padaryti!

Ir pradėjęs molį minkyti.

Minkęs ir suminkęs žmogystą. Pūtęs dvasią, įpūtęs, ir žmogysta atsigavusi. Priėjęs pondievs, apveizėjęs žmogystą...

Mano tėvas liuob taip pasakos:

Vaikai, ar jūs žinot, iš kur grybai atsirado? Sako, ėjo dievas su šventu Petru, kai vaikščiojo ant žemės. Ir šventas Petras, eidamas pro rugių lauką, nuskobė vieną varpelę. Nuskobė ir pakando grūdelį išėmęs. Dievas ir sako:

- Ko lieti? Juk jis ne...

Rugys, miežis ir aviža susitarė žiemoti lauke. Avižai vienai šalta pasidarė, ji ir sako jiems:

- Leiskit mane namo, aš pasiimsiu savo dukrelę, mum dviem susiglaudus bus šilčiau.

Aviža, kai nuėjo, ir negrįžo. Tai kaip ji norėjo būt dviejuos, taip ir liko - vienoj makštelėj visada...

Pasakojo seni žmonės ganant arklius. Kūrenant ugnį sakydavo, kad su ugnim reikia vaikam elgtis labai atsargiai, kad ugnis yra labai šventas daiktas. Žmonės kadaise neturėjo ugnies, na, ir dievas pagailėjo žmonių ir per balandį siuntė ugnį. Ir balandis, nešdamas tą ugnį per jūres...

Senų senovėje ganė du broliai avis. Vieno vardas buvo Kainas, o kito Abelis. Jie vieną kartą susipyko. Tada paėmė Kainas ir užmušė Abelį. Grįžo Kainas su banda avių namo, o tėvas klausia:

- Kur yra Abelis? Kainas atsakė:

- Aš užmušiau.

Tada tėvas prakeikė sūnų ir pasakė:

...

Grybas abriedukas norėjo kadaise vesti žibuoklę. O jai jis labai nepatiko.

- Geriau jau aš mirsiu negu tekėsiu už tokio bjauraus grybo!

Ir pavasarį, kai tik abriedukai ima augti, žibuoklės numiršta ir nebežydi jau.

Seniai, labai seniai, kada dar tiktai buvo sukurta žemė, dalino dievas paukščiams plunksnas ir jų spalvas. Visus paukščius, laukinius ir naminius, papuošė įvairių spalvų rūbais, ir taip išdalino visas plunksnas. Kur buvęs kur nebuvęs, ateina dagilėlis, - seniau paukščiai, plunksnų...

Dievas surinko visas bjaurybes maišan ir padavė bobai nunešt ežeran ir įmesti. Liepė nešant nežiūrėt. Bet kur tau boba iškentės nepažiūrėjus. Ji atrišo maišą ir pažiūrėjo. Kai atrišo, tai išbėgo visos bjaurybės. Pradėjo šliaužt, ropot - ir visos išbėgo. Boba nusigando ir...

Dievas dalijo visiems darbus. Giltinei sako:

- Tu gausi eiti žmones pjaudama. Giltinė nusiskundė:

- Ant manęs žmonės pyks. Dievas sako:

- Sudėsiu priežastį.

Užtat visada mirtis būna su priežastimi: jei kas užsimuša, jei kas paskęsta - nėra ko giltinės kaltinti.

Boba sako, kad akmenys augo. Lijo tokie lietūs akmenimis, ir kurie didesni, tie įlindo žemėn, o mažesni viršun, ir jie augo. Paskui gyveno tokie žmonės. Ir jie buvo tokie stebuklingi, šventi. Ėjo nėščia moteriškė ir nešė savo vaiką, ir nusgurino koją (basi vaikščiojo).

- Tai, -...

Kaip kadais vaikščiojo dievas po žemę. Vieną kartą buvo tik paleisti nuo darbo arkliai ir jaučiai - toj pačioj pievoj ėdė arklys ir jautis, o ten buvo upelė. Priėjo dievas ir prašo arklio:

- Arkliukai, pernešk tu mane kiton pusėn už upelės.

Arklys sako:

- Eik tu, aš neturiu laiko....

Nuėjo kadais voras pas dievą ir sako:

- Šitoj skruzdėlė yra labai gobši, - sako, - ji viską praryja, suneša savo lizdan, kad per ją nieko negalima paragaut ko skanesnio.

Dievas paklausė vorą:

- Tai nejau ji taip daug ryja, kad tu nieko per ją negali ir paragaut?

Davė angelui diržą:

...

Kregždė ir vieversys su dievu ginčijosi. Vieversys sako:

- Kad dievas duotų, kad žmonės daugiau mirtų, tai man daugiau dirvonų liktų, tai mano kiaušinukų nenaikintų, ir bus daug mano vaikų.

O kregždė sako:

- Kad dievas duotų, kad žmonių daugiau gimtų, man daugiau palėpių...

Dievas, sukūręs medžius, augalus, žoles, nebuvo paskyręs žolėms vardų. Tuomet vieną kartą liepė susirinkti visoms žolėms. Prisirinko daugybė žolių. Dievas pavadino jas įvairiais vardais.

Po kurio laiko, kažkur eidamas, rado lyg matytą žolę. Dievas paklausė žolės, koks jos...