Mainai

Buvo taip: dievas velnią apvylė. Velnias pasirūpino bites, o dievas turėjo šituos varmus, kur kanda karves, arklius. Dievas regi, kad bitės medų nešioja. Ir dievas užsinorėjo medaus. Tada sako velniui:

- Duok, pamainysim: tu man duosi bites, aš tau - varmus.

Tada velnias sako:

- O gal tu mane apvilsi, gal negerai bus? Kad galėt atsimainyt!

Dievas sutiko. Ir jau reikia pasakyt, kada atmai- nyt, jei negerai velniui bus varmai. Jis gi nežino, gal tie varmai bus geriau kaip bitės. Tada dievas sako:

- Tada atsimainysi, kai nubyrės visi lapai nuo medžių.

Velnias gi žino, kad rudenį nubyrės. O dievas tada išgalvojo pušį ir eglę, kurių lapai niekada nebyra. Kada velnias ateina rudenį pas dievą, kad jau lapai nubyrėjo, tada dievas sako velniui:

- Argi aklas, pasidairyk, - ar nubyrėjo?

Velnias pasidairė - kad yra. Ir paliko dievui bites.

O dievas davė žmonėm ir pasakė:

- Kur bitės, ten perkūnas nedauš niekada.