Nebėr bauko - dundulis užmušė

Vieną kartą buvo neturtingas berniukas ir norėjo paimti turtingą mergaitę. Ir sugalvojo jis iš velnio pasiskolinti pinigų, pasirodyti, kad daug turi. Nuėjo jis į mišką ir šaukia:

- Velne, velne, ateik čia! Velne, velne, ateik čia!

Ir prisistatė žmogus su skrybėle.

- Kam, - sako, - manęs reikalauji?

- Aš norėč vieniem metam pinigų pasiskolint.

- Ar daug reikia?

- Na, apie siekelį.

- Na, gerai, palauk čia.

Už kelių minučių atnešė jam tuos pinigus, pripylė pusę maišo. Jis sako:

- Kai reikės atiduot, kur aš tave rasiu?

- Agi toj pačioj vietoj.

- O kaip man tave pašaukt?

- Pašauk taip: „Baukai, Baukai, še pinigus! Baukai, Baukai, še pinigus!" O kad kitaip šauksi, gali kits ateiti, o kad taip šauksi, tai aš pats ateisiu.

Gerai. Parsinešė jis tuos pinigus, nueina pas vieną turtingą mergaitę ir sako:

- Eik tu už manęs.

- Kaip aš eisiu, kad tu toks neturtingas, - sako, - manęs tėvai neleis.

- Agi aš, - sako, - labai daug pinigų turiu! Parodė jis tuos pinigus ir tėvam, ir mergaitei - tai sutiko.

Susituokė. Bet jis tų pinigų neleido niekur nė vienos kapeikos. Ta klausia:

- Kodėl neleidi?

- Palaukim, - sako, - už metų, tada pradėsim leist. Suėjo lygiai metai, jis su tais pinigais nueina vėl į tą pačią vietą ir šaukia:

- Baukai! Baukai! Še pinigus! Baukai! Baukai! Še pinigus!

Šaukia ir šaukia - nieko neprišaukia. Pagaliau išgirsta balsą, per mišką ateina rėkims:

- Nebėr Bauko - Dundulis užmušė! Nebėr Bauko - Dundulis užmušė!

Apsidžiaugė berniukas, užsidėjo tą maišą ant pečių ir paarėjo namo. Na, daugiau pradėjo leisti tuos pinigus. Gyvulių prisipirko, namus išsistatė, puikiau pradėjo gyventi, gražiai sutiko, buvo turtingi, laimingi.