Rupūžė melžia karvę

Vienas žmogus pasakojo, kad tikrai, tikrai rupūžė melžė jo karvę. Karvė pareina ir pareina išmelžta. „Aš maniau, - tas žmogus sako, - kad kas nors iš kaimynų ar koks piktadarys, ar vaikai kokie. Na, - sako, - reikia pasekti."

Įsilindo jis į krūmus ir žiūri. Žiūri žiūri, jau melžimo laikas, o niekas neateina melžt. Karvė atėjo prie tokių akmenų, pastovėjo truputį ir vėl nuėjo. Ėdinėja sau, vaikščioja. Vakare parsiveda namo, reikia melžti - karvė išmelžta. „Žiūrėjau, - sako, - ir nieko nemačiau. Kaip čia dabar yra?"

Kitą dieną jis prie tų akmenų prisėlino, ir kai karvė atėjo melžimo laiku, jis žiūri, galvą iškišęs - kad rupūžė ant akmens atsitūpusi, o tvatija tą pieną! O visa skersyn platesnė prisivariusi!

Tada jis tą karvę nuvarė, o tą rupūžę užmušė.