Šunimi ir žvirbliu paverstas vyras

Kitą kartą vienas sodietis nuėjęs užkuriais į miestą už miestietės. O ta buvus ragana. Ji ant savo vyro supykus, pavertus jį į šunį ir išvarius. Tas šuva bėgąs per laukus, per miškus ir radęs vieno dvarininko arklininką, arklius beganantį. Tas žmogus, arklininkas, šį pamatęs bėgantį ir pašaukęs: - Sargi, Sargi, čiu čiu!

Tas šuva priėjo ir pristojęs, padedąs jam arklius dienom ir naktim ganyti. Ir taip gerai ganąs, kad niekur nei tų arklių į žalą neleidžiąs, nei kokio svetimo žmogaus prie arklių neprileidžiąs. Taip gerai ganąs, kad nė koks žmogus geriau nebegalėtų paganyti. Tas arklininkas jam duoda kada ką beturėdamas: duonos plutų ar kokių paplavų, ir būna sau namie - apie arklius nė rūpinte nebesirūpina. Ponas, jį vis namie matydamas, ėmęs bartis:

- Ko tu prie arklių nestovi? Ko nežiūri? Gali kas pavogt!

Tas arklininkas ponui atsakęs, kad ir kas norėtų prie jo arklių prieiti, tai Sargis neprileis.

Tas ponas ir pasamdęs tokį vagį, liepęs jam savo arklius pavogti. Tas naktį eina prie arklių - šuva kapt jam už gerklės, tuoj prie žemės ir turįs apžergęs. Kai arkliai jau eina į javus, tai jis nubėgęs atgena į ganyklą ir vėl, tą vagį suginęs, deda prie žemės ir vėl turi apžergęs per visą naktį ligi ryto.

Tas arklininkas ateina pas arklius ir randa savo Sargį tą vagį beturintį, pasiguldžiusį prie žemės. Parėjęs namo į dvarą, nusiveda ir patį poną parodyti, ką tas jo Sargis padaręs. Na, tas ponas dabar ima derėt iš jo tą šunį ir sumoka jam tris šimtus rublių.

Dabar, kai parėjo Sargis į dvarą, jau gavo geresnį ėdimą ir lakalą: gaudavo ir mėsos, ir geresnės, su pienu uždarytos šunų putros.

Pas tą poną buvo pokylis, ir suvažiavo daugybė iš visur ponų. Ir jie visi įsišneko apie to šunies gerumą. Ėmė jie iš to pono derėt. Tas sau nori gauti, kitas - sau. Įvarė jie į didelius pinigus - į kokį tūkstantį rublių. Ir atpirko jį vienas turtingas miesto mėsininkas į tą patį miestą, kur ta jo pati ragana buvo.

Pas tą mėsininką būdamas, taip jis paliko riebus, gražus, kad jo plaukai spindėte spindėjo. Ten pamatė jis tą savo pačią, pro šalį gatve einančią. Ją pamatęs, ėmė gerintis, lankstytis, prieš ją eidamas, su uodega vizgindamas. Šioji, jį pamačius, tuoj pažino, sakanti:

- O-o, tai mano vyrelis! Matai, koks gražus palikęs: nusipenėjęs, kad spindi! Tai aš nenoriu, kad tau čia taip gerai būtų, tai dabar tu lakstyk sau žvirbliu!

Tas tuoj spurst žvirbliu ir nulėkęs. Daugiau lakstęs lakstęs šen ten su žvirbliais ir nulėkęs kažkur toli. Per žiemą, kai visur sniego buvo, nebėra, kur maisto gauti. Jis įsimanė į kažkokią burtininko daržinę lįsti, kur buvo nuo pašarų daugybė pabirų. To burtininko vaikai uždėję ant skylės tos daržinės skliautuose krytį. Ėmę su žabais plaikstyti, maišyti ir įvarę daug kitų žvirblių, ir šį po drauge. Tuos žvirblius vaikai nusinešę į vidų, o tas burtininkas ėmęs juos po vieną iš tos kryties mušt, taškyt į žemę. Kitus užmušęs, bet, šį paėmęs, sakąs:

- Vargšelis! Kaip tu čia įkliuvai? Na, aš tave paleisiu, būk vėl žmogum kaip buvęs.

Dabar šis vėl į žmogų atsivertęs ir pas tą burtininką gyvenąs. Šit neilgai trukus ateinanti susirietus, susitraukus ir jo pati, rėkianti, vaitojanti, kad jai smaugia širdį. Tas burtininkas ją tuoj pavertęs į kumelę, pakinkęs, prikabinęs akmenį, malūno girnapusę ir šiam padavęs lakstyt, važinėt ne tik žeme, bet ir oru, padangėmis, kol tiktai ji nusprogs.