Mildutė

Gyveno senelis ir senelė ir turėjo dukterį Mildutę. Senelė numirė ir paliko Mildutei savo karvytę. Senelis netrukus vedė antrą kartą ir paėmė pačią laumę raganą. Toji atsivedė su savim tris dukteris: vyresnioji buvo viena akim, antroji — trimis, o jauniausia — keturiomis akimis.

Laumė labai nekentė savo podukros Mildutės ir vis varydavo ją laukan galvijų ganyti.

Vieną dieną, genant Mildutei galvijus, pamotė jai įdavė pundelį linų ir prisakė, kad lig vakaro ganydama juos suverptų ir audeklą išaustų.

Išginė Mildutė laukan ir verkia. Tik ėmė ir prakalbėjo jos karvytė:

—        Neverk, Mildute! Paimk linus, įkišk pro vieną mano ausį, papūsk, ir viskas bus padaryta.

Įkišo Mildutė linus pro vieną karvytės ausį, papūtė, ir išlindo pro kitą ausį viskas suverpta ir suausta.

Vakare parginė Mildutė galvijus namo ir parnešė visą rietimą gražios ir plonos drobės.

Kitą dieną įdavė laumė Mildutei du pundelius linų, prisakė juos suverpti ir suausti, ir kartu išleido laukan savo vienakę dukterį pažiūrėti, kaip Mildutė suverps tiek daug linų ir priaus tiek drobės. Paganius truputį, Mildutė sako laumės dukteriai:

—        Duok, aš tau paieškosiu galvą!

Beieškodama Mildutė gieda:

—        Užmiega miega viena akelė!

Ėmė ir užmigo laumės duktė. Tada Mildutė greit paėmė linus, įkišo pro vieną karvytės ausį ir papūtė. Kai laumės duktė nubudo, viskas Mildutės buvo jau suverpta ir suausta.

Vakare, parginus galvijus namo, laumė išlupo savo dukterį, kad nematė, kaip Mildutė verpė ir audė.

Trečią dieną laumė išleido su Mildute ganyti savo triakę dukterį. Paganius truputį, Mildutė ir jai sako:

—         Duok, aš tau galvą paieškosiu!

Beieškodama Mildutė ėmė giedoti:

—         Užmiega miega viena akelė!

Viena akis merkėsi merkėsi ir užmigo. Mildutė vėl dainuoja:

—        Užmiega miega antra akelė!

Užmigo ir antra akis. O Mildutė dainuoja toliau:

—        Užmiega miega trečia akelė!

Kai užmigo ir trečia akis, Mildutė paėmė linus, įkišo pro vieną karvytės ausį, papūtė — ir išėjo pro kitą ausį viskas suverpta ir suausta. Nubudus laumės duktė rado visą rietimą audeklo, o vakare, parginus galvijus namo, gavo lupti nuo močios, kad neišsaugojo.

Rytojaus dieną laumė išsiuntė saugoti savo dukterį su keturiomis akimis. Mildutė ir jai ėmė galvą ieškoti ir uždainavo:

—        Užmiega miega viena akelė!

Užmigo viena akis, paskui kita ir trečia. Tik užmiršo Mildutė pasakyti, kad užmigtų ketvirta akis. Kai nuėjo Mildutė prie karvytės, įkišo linus pro vieną ausį ir papūtė — išlindo pro kitą ausį rietimas audeklo. Laumės duktė, nemiegodama viena akim, viską matė ir, parginus galvijus namo, pasakė močiai.

Užsipuolė laumė ragana senelį, kad papjautų Mildutės karvytę. Išgirdus, kad jos karvytę ketina pjauti, Mildutė nuėjo į tvartą ir, apsikabinus ją, ėmė verkti. Karvytė jai sako:

—         Neverk, Mildute! Pjaus mane — tegu sau pjauna. Tau reiks mano žarnas daryti. Bedarydama žarnas, rasi jose aukso obuolėlį ir aukso žiedą. Tą obuolį ir tą žiedą įkask tėvo darže į žemę.

Mildutė, žarnas darydama, rado obuolėlį ir žiedą. Įkasė darže į žemę. Kitą dieną vietoj obuolio išdygo obelis su aukso obuoliais, o vietoj žiedo atsirado aukso šulinys su žaliu vynu. Niekas negalėdavo pasiraškyti nuo tos obels obuolių: kai tik prieidavo artyn, tuoj šakos su obuoliais kildavo aukštyn. Taip pat ir vyno iš šulinio niekas negalėdavo pasisemti: kai tik įkišdavo kibirą, vynas tuoj slūgdavo gilyn. Tiktai viena Mildutė galėdavo pasiraškyti obuolių ir pasisemti iš šulinio vyno. Užtat laumė dar labiau jos nekentė ir nuo pat ankstumos varydavo ją laukan galvijų ganyti.

Vienąkart važiavo pro šalį karalius ir pamatė Mildutę ganant galvijus. Labai karaliui ji patiko, nes buvo labai graži. Po kelių dienų atvažiavo tas karalius Mildutei pirštis. Senelio nebuvo namie, o laumė pavožė Mildutę po kubilu ir paslėpė kamaroj. Karalius tuoj klausė, kur jų gražioji duktė: jis atvažiavęs jai pirštis. Laumė greituoju aptaisė savo vyresniąją dukterį ir pakišo karaliui, bet šis jos nepriėmė, sakydamas, kad ne ta. Aptaisė antrąją, bet ir tą karalius išpeikė. O kai įvedė laumė trečiąją dukterį su keturiomis akimis, net nusigando karalius — tokia baisi buvo! Supykęs ant laumės, pasakė, kad jeigu nerodys gražiosios dukters, tai nukirsiąs jai galvą. Nebėra kas laumei daryti. Išėjo į kamarą visa perpykusi, atvožė kubilą ir suriko:

—           Paskrebėle papečkėle, lįsk iš po kubilo!

Ir tyčia įvedė pas karalių Mildutę visą apiplyšusią ir nepraustą. Bet kai tik pamatė ją karalius, tuoj pasakė:

—           Šita man patinka, ir noriu ją paimti už karalienę!

Užsakė karalius siuvėjams, kad pasiūtų rūbus kuo gražiausius ir naujas kurpes. Paskui viską atsiuntė Mildutei ir liepė, kad apsitaisius lauktų jo atvažiuojant. Bet laumė vėl pavožė Mildutę kamaroj po kubilu, o jos rūbais apvilko vyresniąją dukterį ir naujomis kurpėmis apavė jai kojas. Bet kojos buvo per didelės, tai laumė kirviu jas aptašė, o paskui vargais negalais įkišo į kurpes ir laukia karaliaus. Atvažiavo karalius, įsodino jaunąją karieton ir važiuoja į jungtuves.

Važiuojant per girią, nusileido į medį gegužė ir užkukavo:

Kukū, ponas karalius,

Kukū, ką tu čia veži?

Kukū, ne savo mergelę —

Kukū, laumę raganą!

Kukū, pasižiūrėk tik:

Kukū, pilna karieta,

Kukū, juodo kraujelio!

Sustojęs karalius pasižiūrėjo ir rado pilną karietą kraujo,— karietoj sėdėjo ne Mildutė, bet laumės raganos duktė. Liepė išmesti ją laukan, sugrįžo atgalios ir užkūrė laumę, kad atvestų Mildutę. Laumė greit aptaisė antrąją dukterį ir išleido.

Bevažiuojant per girią, vėl gegužė užkukavo:

Kukū, ponas karalius,

Kukū, ką tu čia veži?

Kukū, ne savo mergelę —

Kukū, laumę raganą!

Kukū, pasižiūrėk tik:

Kukū, pilna karieta,

Kukū, juodo kraujelio!

Karalius liepė išmesti iš karietos ir tą laumės dukterį, vėl sugrįžo atgalios ir reikalauja duoti jam Mildutę. Aptaisė laumė trečiąją dukterį ir išleido, bet kai važiavo per girią, užkukavo vėl gegužė ir sugrąžino karalių.

Užpyko karalius ir sakė nukirsiąs laumei galvą, kad neduosianti gražiosios dukters. Nebėra kas laumei daryti. Atvožus kubilą, suriko ant Mildutės:

— Paskrebėle papečkėle, lįsk iš po kubilo!

Aptaisė Mildutę karalius ir išvažiavo į jungtuves. Kai važiavo vieškeliu, tai aukso obelis ir vyno šulinys paskui Mildutę sekė, o kai važiavo per girią, tai gegužė kukavo:

Kukū, ponas karalius,

Kukū, tai dabar veži,

Kukū, tai savo mergelę!

Po vestuvių karalius su Mildute ilgai ir gražiai gyveno.

1299 žodžiai (Skaitysite 7 min.)
Jonas Basanavičius
  10 - 24 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU