Atkartotos savybės

Sykį gyveno karalius, kuris labai žavėjosi menu. Jis rėmė visus savo šalies menininkus ir dovanojo jiems vertingas dovanas.

Vieną dieną pas karalių atvyko dailininkas ir pareiškė: „O karaliau! Duok man tuščią sieną savo rūmuose ir leisk ant jos nutapyti paveikslą. Jis bus toks gražus, kokio dar nesi regėjęs. Prisiekiu, tavęs nenuvilsiu.“

Karalius kaip tik ketino įrengti didžiulę salę galinėje rūmų dalyje, todėl atsakė: „Gerai. Tau skirsiu vieną sieną šioje naujoje salėje.“ Taip dailininkas gavo darbą ir labai tuo džiaugėsi.

Netrukus į karalių kreipėsi kitas jaunas vyras: „O karaliau! Prašau, leisk man padirbėti ant priešais esančios sienos naujoje salėje. Aš taip pat esu dailininkas.“ Karalius pasiteiravo: „Ką ketini tapyti?“

Vyrukas paaiškino: „Mano valdove, aš pavaizduosiu lygiai tą patį, ką ir anas dailininkas, kuris tapys ant savo sienos. Dar daugiau - aš tai darysiu nežiūrėdamas, ką jis daro. Aš net paprašysiu tarp tų dviejų sienų pakabinti storą užuolaidą, kad mes nematytume vienas kito.“

Šis pasiūlymas atrodė neįtikėtinas. Visi karaliaus dvariškiai, įskaitant ir patį karalių bei pirmąjį dailininką, buvo suintriguoti. Karalius mėgo netikėtumus, todėl nusprendė suteikti jaunuoliui progą pasireikšti.

Jau kitą dieną salėje buvo pakabinta stora uždanga ir abu meistrai kibo į darbą. Pirmasis menininkas nuolat nešėsi į darbą dažus, vandenį ir visa kita. Antrasis kasdien ateidavo nešinas tik audeklu ir kibiru vandens.

Po mėnesio pirmasis dailininkas pranešė karaliui, kad jau baigė darbą ir nori jį parodyti valdovui. Karalius pasišaukė antrąjį dailininką ir paklausė: „Jaunuoli, kada tu baigsi savo darbą? Aš ketinu šį vakarą apžiūrėti pirmąją sieną.“ Vyrukas atsakė: „Valdove, mano siena taip pat baigta!“

Karalius išsiruošė pasigrožėti pirmojo dailininko kūriniu. Paveikslas paliko jam gilų įspūdį, tad jis atsilygino autoriui stambia suma. Tuomet paliepė atitraukti uždangą. Ant kitos sienos išvydo lygiai tokį patį paveikslą! Neįtikėtina, bet tai tiesa! Visos linijos ir net smulkiausios detalės buvo lygiai tokios kaip ir ant sienos priešais. Bet juk antrasis dailininkas negalėjo matyti to, kas buvo kitoje užuolaidos pusėje. Tai kaipgi jis ištapę sieną?

Karalius panoro išsiaiškinti paslaptį. Jis apdovanojo apsukruolį dviguba premija. Tada pareiškė: „Jaunasis žmogau, aš tikrai labai džiaugiuosi tavo darbu. Bet tu privalai pasakyti man, kaip tai padarei.“

Vyrukas atsakė: „Tai labai paprasta! Aš tiesiog kasdien šveičiau sieną! Ji padaryta iš balto marmuro. Blizginau ją tol, kol ji ėmė švytėti kaip veidrodis. Todėl joje kaip veidrodyje ir atsispindi paveikslas, nutapytas ant sienos priešais!“

Štai ką reiškia nugludinti ar apvalyti save. Nušveitę savo širdis ir sielas, viduje pamatome guru ir Krišnos atspindžius.