Belovežo girioj

Ošia Belovežo giria, gūdi ir didinga. Lieknos, augalotos pušys linguoja, virpėdamos nuo mažiausio vėjo dvelktelėjimo. Per šiurkščią jų žievę pamažu varva vaiskiai geltonos medžių ašaros.

Ateikite į girią ankstyvą rytmetį, kai rasotos aušros tylumoj prasideda svajingas spalvų bei atspalvių šokis, kai saulės pažadinti medžių kamienai skamba it kanklių stygos.

Paukštelių čiulbėjimą nustelbia lūžtančių šakų garsai. Eina stumbrai galiūnai. Sustoja aikštelėje, ramūs, tvirti, atkreipę saulei rudus, aksominius šonus. Tarytum dailininko piešti!

Štai vienas palenkia barzdotą galvą, supurtydamas nukarusius tankių karčių kuokštus. Iškilus sprandas teikia jam didingumo. Iš tolo girdėti lygus ir gilus girių karaliaus kvėpavimas. Nežabota jėga dvelkia kiekvienas judesys.

Pats laikas atsitraukti...

Stumbras pažiūrėti labai taikus padaras. Jis ir vaikšto lėtai linguodamas galvą į taktą. Prasibraus kaip tankas pro bet kokius brūzgynus. Ir eidamas gaivos į šalį nepasuks.

Bet kai įniršta! Kokie vikrūs šie, rodos, tokie drambloti gyvuliai. Ne visada gelbsti aukštesnė už žmogų draustinio tvora su keliomis gana storų karčių eilėmis.

Kartą susitiko du stumbrai milžinai. Piktai šnopuodami, pasikeitė rūsčiais žvilgsniais ir neįtikėtinu greičiu metėsi vienas į kitą. Po mišką sklido žūtbūtinės kovos triukšmas, medžių traškėjimas. Rezervato prižiūrėtojai bėgiojo aplinkui, baidė juos riksmu, kūrė laužus, šaudė į orą, bet žvėrys nieko nematė, nieko negirdėjo. Iškviesti gaisrininkai pylė juos šaltu vandeniu — ir tas negelbėjo. Devynias valandas tęsėsi dvikova — kol vienas netyčia įspraudė tarp kelmų koją. Kitas akimirksniu atšoko atgal ir įsibėgėjęs trenkė priešui mirtiną smūgį...

O cirko arenoje — tik pamanykit! — šie grėsmingi, bemaž toną sveriantys girios valdovai grakščiai šoka valsą ir paklusniai stumdo vežimėlį su tigrais!