Burtininkė

Už jūrų plačiausių, už kalnų aukščiausių gyveno našlė. Ji turėjo dukterį Onytę ir podukrą Alenytę. Tikrąją savo dukrelę motina neapsakomai mylėjo, o podukrą ėste ėdė. Onytė buvo negraži, pikta ir labai tingi mergaitė, o Alenytė — graži, gera ir meili. Tiktai gyvenimas jos buvo labai vargus: kur sunkesnis, kur nešvaresnis pasitaikydavo darbas, vis Alenytė dirbo: ir grindis plovė, ir vandenį iš tolimo šulinio nešė, o gero žodelio niekuomet negirdėjo, vienas nuoskaudas kentė. Užtat Onytė, būdavo, nė pirštelio nepajudina,— tik miega sau dienų dienas duknose ir skaniai valgo; o motina jos džiaugias ir atsidžiaugti negali.

Kartą nuėjo Alenytė su sunkiu dideliu ąsočiu vandens iš šulinio parsinešti ir susitiko seną elgetą. O iš tikrųjų tai burtininkės būta.

— Ar neduotumei man, gražioji mergyte, vandens atsigerti? — tarė senutė.

— Gerk, senute, gerk, mieloji! — maloniai atsakė mergaitė ir, prilaikydama ąsotį, pagirdė senutę.

— Ačiū, gražuole! O už tavo gerą širdį ir dovanų tau teikiu: kai tarsi žodelį, tuoj ir iškris iš tavo burnos graži gėlelė ar brangus akmenėlis išriedės,— tarė burtininkė ir išnyko.

— Kur taip ilgai užtrukai, tingine? — užsipuolė pamotė, kai mergaitė sugrįžo namo.

— Užtrukau trupučiuką prie šulinio, dovanok, mamyt! — tyliai atsakė Alenytė.

— O čia kas? Ai, tu Dievulėliau, kas tai? — sušuko pamotė, rinkdama nuo žemės deimantus ir rožes, kurie po kiekvieno žodžio krito iš mergaitės burnos.

Ir papasakojo mergaitė, kaip susitiko prie šulinio elgetą, o kiekvienas gražuolės žodelis virto gražia gėlele ar brangiu akmenėliu.

— Onyt, Onyt! — sušuko našlė,— bėk, balandėle, prie šulinio vandens... ir greitai, skubėk!

— Tai dar ką prasimanei! Ar iš proto išėjai, ar ką, kad darbą dirbčiau! — piktai atsiliepė iš lovos tikroji duktė ir apsivertė ant antro šono.

Vargiai ją motina prikalbėjo atsikelti; paskum padavė krištolinį ąsotėlį ir išsiuntė vandens.

O ten jau laukė burtininkė. Tiktai dabar ji buvo turtinga ponia apsitaisius.

Burtininkė priėjo prie Onytės ir meiliai paprašė vandens atsigerti.

— Ar aš tau tarnaitė, ar ką? — suriko pikčiurna,— šalin!

— Už tavo darbus štai tau ir atlyginimas,— tarė burtininkė.— Po kiekvieno tavo žodžio tekrintie tau iš burnos bjauri rupūžė ar pikta gyvatė.

Onytė sugrįžo namo, o pakelėje iš pykčio net ąsotėlį sukūlė.

— Ko taip veikiai sugrįžai, meilute? — džiaugsmingai sutiko motina tikrąją savo dukrelę.

— Atstok tu nuo manęs! Ligi gyvo kaulo man įsiėdei! — piktai atsakė Onytė ir pati nusigando: mat po kiekvieno mergaitės žodžio krito iš gerklės bjauri varlė ar slidi gyvatė.

— Žinau, kas čia dabar kaltas! — subliovė pamotė ir, kumščius sugniaužus, puolė podukrą.

Vargšė Alenytė, primušta ir nuskausta, išbėgo iš namų ir pasislėpė kalnuose. O ten kaip sykis medžiojo gražus karalaitis.

Tame pat miške, po dideliu medžiu, gyveno geras burtininkas. Seniai jau ieškojo karalaitis sau gražios pačios. Kreipėsi jis dabar į burtininką prašydamas, kad padėtų surasti jam gražuolę. O burtininkas patarė imti Alenytę ir papasakojo, kur ji slapstosi. Karalaitis veikiai ją atrado.

— Ką tu čia veiki, gražuole? — paklausė jis, pamatęs apsiverkusią mergaitę.

— Aš pabėgau čia nuo piktosios pamotės,— atsakė verkdama našlaitė, ir jos žodžiai virto rožėmis ir deimantais.

— Juk ši mergaitė — tikras turtas! — sušuko karalaitis ir parsigabeno į rūmus ją sau už pačią, o piktąją pamotę su jos dukrele įsakė išsiųsti iš savo karalystės.

Onytė su motina kasdien ėjo vis piktyn ir piktyn, kol pagaliau pavirto dilgėlynu.

706 žodžiai (Skaitysite 4 min.)
  10 - 24 balsai (-ų)

Jūsų vaikams

Atrinkome populiariausias tarp mūsų lankytojų prekes ir paslaugas vaikams. Galbūt rasite kažką įdomaus ir savo mažiesiems.
MENIU