Darbas yra toks, kokiu tu jį laikai

Bhagavadgytoje“ Krišna nurodė Ardžunai veikti, bet mintyse atsižadėti atliktos veiklos rezultatų. Panašus ūkininko gyvenimas - jis gali planuoti savo darbą, bet ne derlių.

Darbas vyksta išorėje, tačiau mūsų požiūris j jį yra vidinis. Priklausomai nuo to, kaip esame nusiteikę, darbas mums gali pasirodyti tikra kančia. Pažvelgę į jį kitaip, galime dirbti su malonumu, o išsiugdę tinkamą nuostatą - veikti net transcendentiniu lygmeniu.

Sykį atokiame kaime keli žmonės statė šventyklą. Pro šalį keliaujantis išminčius paklausė vieno iš jų, skaldančio akmenis: „Ką darai?“ Darbininkas niūriai atsakė: „Ar nematai, kad skaldau akmenį? Tik pažiūrėk į mano rankas! Toks darbas - tikras pragaras, o tu dar klausi, ką aš darau!“

Išminčius atsakė: „Matau, kad skaldai akmenį, bet noriu sužinoti, kam visa tai?“ Akmenskaldys atsakė neturįs nė menkiausio supratimo ir apskritai jo tai nedomina.

Tada išminčius priėjo prie kito darbininko ir uždavė jam tą patį klausimą: „Ką darai?“ Vyras atsakė: „Skaldau akmenis. Toks mano darbas. Už aštuonias darbo valandas gaunu šimtą rupijų. Atlieku savo pareigą, nes turiu žmoną ir vaikų, kuriais privalau rūpintis.“

Išminčius jo paklausė: „Ar žinai, kam visa tai?“ Statybininkas atsakė: „Taip. Sako, bus pastatyta šventykla. Kol gaunu algą, man nesvarbu, ar statau šventyklą, ar kalėjimą.“

Tuomet išminčius prisiartino prie trečio darbininko, irgi skaldančio akmenis, ir paklausė to paties. Sis akmenskaldys atsakė: „Statome šventyklą, nes mūsų kaime jos nėra, todėl per šventes tenka kulniuoti ilgą kelią į gretimo kaimo šventyklą. Kas kartą, kai trenkiu į akmenį, girdžiu nuostabią muziką - šventyklos statyba išjudino visą snaudžiantį kaimą ir įnešė į jo gyvenimą šventišką nuotaiką.“

Išminčius pasidomėjo: „Ar ilgai teks dirbti statybose?“ Vyras atsakė: „Kažkaip negalvoju apie laiką. Kai tik pabundu, skubu į darbą ir imu skaldyti akmenis. Praleidžiu čia visą dieną, išskyrus trumpas pertraukėles pavalgyti. Kai grįžtu namo ir užmiegu, sapnuoju šias statybas ir jaučiuosi dėkingas, kad galiu mėgautis savo darbu. Iš tiesų esu palaimintas.“

Trys žmonės - trys skirtingi požiūriai į darbą. Pirmajam darbas prilygo pragarui, antrasis laikė jį savo pareiga, o trečiasis manė, kad tai, ką jis gali daryti, yra palaiminimas. Jei pačiam darbui būtų būdingos geros ar blogos ypatybės, tada visi trys jaustų tą patį. Iš tikrųjų darbas nėra nei geras, nei blogas. Mus trikdo ne pats darbas, o subtilesnis dalykas - mūsų požiūris į jį. Išmintingasis dirba visų labui, o neišmanėliai tik dėl savęs ar savo artimųjų.

Žmogus Krišnos sąmonėje ar dorybės lygmenyje dirba už atlyginimą nesibaimindamas, kad savo darbu kuria rezultatą. Jis nevengia nieko, kas vargina jo kūną, taip pat nesijaudina dėl kylančių sunkumų. Jis gali dirbti gamykloje, bet nesieja savęs nei su darbu gamykloje, nei su kitais darbininkais. Jis tiesiog dirba dėl Krišnos. Aukodamas darbo vaisius Krišnai, jis veikia transcendentiniu lygmeniu ir visada jaučiasi patenkintas.