Galvok, ką sakai

Būrelis varlių linksmai šokinėjo po mišką ir užsiėmė savo reikalais. Staiga dvi iš jų įkrito į gilią duobę. Likusios varlės apspito duobę ir ėmė svarstyti, kaip būtų galima išgelbėti bėdon pakliuvusias bičiules. Sunerimusios varlės įvertino duobės gylį ir nutarė, kad padėtis beviltiška, todėl patarė dviem nelaimėlėms tiesiog susitaikyti su savo liūdna lemtimi.

Tačiau bėdon pakliuvusios varlės nepanoro taip paprastai pasiduoti. Jos ėmė iš visų jėgų šokinėti aukštyn. Kai kurios bičiulės nuo duobės viršaus šaukė, kad beprasmiška gelbėtis ir kad jos nebūtų patekusios į tokią bėdą, jei būtų buvusios atsargesnės ir atsakingesnės. Kitos varlės sielvartingai šūkaliojo, kad jos neeikvotų energijos likučių ir tiesiog pasiduotų - juk vis tiek yra pasmerktos mirčiai. Tačiau varlės duobėje ir toliau iš visų jėgų šokinėjo, tad po keleto valandų žūtbūtinių pastangų buvo ganėtinai pavargusios.

Galiausiai viena iš varlių pakluso draugių šūkavimams. Netekusi vilties ji ramiai priėmė savo negailestingą lemtį, atsigulė duobės dugne ir mirė, o pakeleivės sielvartingai stebėjo jos baigtį iš viršaus. Bet antroji varlė, sukaupusi jėgų likučius, ir toliau šokinėjo, nors buvo visiškai išsekusi ir kentė didžiulį skausmą. Jos bičiulės ir vėl ėmė šūkalioti, kad ši turi priimti savo likimą tokį, koks jis yra, nustoti kankintis ir tiesiog mirti. Tačiau nuvargusi varlė pašoko dar smarkiau, tada dar smarkiau ir - o stebuklų stebukle! - galiausiai taip aukštai, kad įstengė iššokti iš duobės.

Varlių būrys neteko žado iš nuostabos, o kai atsitokėjo, džiaugsmingai suklego šlovindamos šį neįtikėtiną išsilaisvinimą. Galiausiai jos panoro sužinoti, kodėl jų bičiulė ir toliau šokinėjo, nors jos jai sakė, kad tai beprasmiška. Skaitydama iš kalbančiųjų lūpų, nustebusi varlė paaiškino esanti kurčia ir, matydama nenuilstančių bičiulių gestus, maniusi, kad jie skirti jai padrąsinti. Visa tai jai atrodė kaip raginimas bandyti išsivaduoti, nepaisant visų sunkumų.

Šioje paprastoje istorijoje glūdi labai svarbi pamoka. Patarlių ir priežodžių knygoje rašoma: „Liežuvis gydo, liežuvis žudo.“ Pragaištingi žodžiai giliai sužeidžia. Jie gali tapti ginklais, sunaikinančiais žmogaus troškimą stengtis - net norą gyventi. Destruktyvus, atsainiai ištartas žodis gali pažeminti žmogų kitų akyse, sunaikinti jo įtaką ir ilgam pakeisti aplinkinių požiūrį į jį, o padrąsinimas pakylėja šalia esančiuosius ir padeda jiems įveikti dar vieną dieną.

Būk dėmesingas tam, ką sakai, juk žodžiai turi milžinišką jėgą. Jei nori pasakyti ką nors malonaus, pagiriamo, padrąsinamo, sakyk tai kitiems ir apie kitus. Įsiklausyk į savo širdį ir paklusk jai. Kas nors kur nors labai laukia tavo žodžių.