Girdžiu tai, ką noriu girdėti

Miesto gatve ėjo du draugai. Buvo vidurdienis, todėl gatvėje buvo pilna žmonių, pypsėdamos zujo mašinos, žviegė taksi automobiliai, kaukė sirenos. Miesto garsai tiesiog kurtino. Staiga vienas bičiulių tarė kitam: „Girdžiu svirpimą.“

Draugas nustebo: „Ką? Gal išprotėjai? Tokiame triukšme neįmanoma išgirsti svirplio!“

„Bet aš esu tikras, kad girdėjau. Tikrai girdėjau svirplį.“

„Nesąmonė“, — nepatikėjo draugas.

Tas, kuris neabejojo girdėjęs svirplį, gerai įsiklausė, tada perėjo gatvę ir prisiartino prie vazono su žaliuojančiais krūmokšniais. Gerai ji apžiūrėjęs, tarp šakelių rado mažą svirplį.

„Neįtikėtina, — apstulbo jo draugas, — tavo ausys kažkokios nežmogiškos!“

„Visai ne, — atrėmė šis, — mano ausys tokios pačios kaip ir tavo. Viskas priklauso nuo to, ko klausaisi.“

„Eik jau! — nenorėjo sutikti draugas. — Niekada neišgirsčiau svirplio tokiame ūžesyje.“

„Taip, tai tiesa, — prieštaravo pirmasis. — Viskas priklauso nuo to, kam teiki reikšmę. Tuoj įrodysiu. Žiūrėk.“

Jis pasirausė kišenėje, išsitraukė kelias monetas ir tarsi netyčia numetė jas ant šaligatvio. Nors gatvėje buvo labai triukšminga visi esantys per dvidešimt pėdų nuo jų atsisuko pažiūrėti, ar tik ne jų pinigai išbyrėjo.

„Supratai, ką norėjau pasakyti? — paklausė vyrukas. — Viskas priklauso nuo to, kas tau svarbu.“

Kai Kristų apsupo minia žmonių, Jis paklausė: „Kas palietė mano drabužį?“ Tai išdrįso padaryti moteris, kuri daug metų kraujavo ir jokie gydytojai negalėjo jos išgydyti. Ligonė tikėjosi iš Jėzaus malonės pasveikti ir jos viltys pasiteisino. Tai, kad Kristus pajuto nežymų prisilietimą prie jo drabužio kraštelio, rodo, į ką nuolat buvo sutelktas jo dėmesys - į Dievą ir Dievo veikimą tą akimirką.

Teviešpatauja jūsų širdyje ramybė, kad galėtumėte susitelkti į tai, kas svarbiausia. Krišna yra be galo toli, bet kartu Jis šalia tų, kurie visą dėmesį skiria dvasiniam gyvenimui.