Gyvenimo dovanos

Kartą gyveno sadhu, kuris nuolat skaitydavo paskaitas.

Vienos paskaitos pabaigoje jis užsiminė, kad tik per
ML M. dėkingumą galime suvokti realybę.

Netoliese sėdėjęs elgeta įdėmiai klausėsi sadhu žodžių, o tada priėjo prie jo ir tarė:

-      Maharadžai, man patiko tai, ką pasakojote, tačiau vieno dalyko aš negaliu padaryti. Jūs sakėte, kad reikia dėkoti gyvenimui už nuolat teikiamus palaiminimus. Atleiskit, bet man gyvenimas nieko nedavė. Kasdien turiu nertis iš kailio, kad gaučiau bent kriaukšlelę duonos.

Sadhu tarė:

-      Suprantu. Duosiu tau daug pinigų, tačiau kai ko noriu iš tavęs mainais.

-      Bet aš neturiu! Jei ką nors turėčiau, tikrai atiduočiau, - lemeno elgeta.

-      Neprašysiu to, ko neturi, - atsakė sadhu ir, gavęs sutikimą, tarė: - Parūpinsiu tau tuos pinigus, o tu atiduok man savo akis.

Elgeta pasipiktino:

-      Ką aš veiksiu su tais pinigais, jeigu neteksiu akių? Nesutinku su tokiu sandoriu. Man akys reikalingesnės negu pinigai.

Sadhu nusišypsojo ir tarė:

-      Bet juk tu sakei, kad nieko neturi, ir už tai keikei gyvenimą.

Tai, ką turėjo elgeta - dvi akys, dvi rankos, dvi kojos, skrandis ir visa kita - prilygo milijonams. Bet visų šių dovanų nematome. Elgetai labai svarbūs pinigai. Tačiau gebėjimas matyti yra didžiulė gyvenimo dovana, kaip ir girdėti, vaikščioti. Juokinga, jei sakome, kad esame nelaimingi. Iš tikrųjų turime šokti ir džiūgauti, kad gyvenimas nepagailėjo mums tokios daugybės dovanų.

Paprastai galvojame apie tai, ko mums trūksta, tačiau būtent tą akimirką, kai susitelkiame tik į tai, ką turime, pasiekiame begalinį dėkingumą ir išliekame patenkinti visą gyvenimą.