Išgirsti tai, kas negirdima

Trečiame mūsų eros šimtmetyje karalius Tsao pasiuntė savo sūnų Tai į šventyklą mokytis pas didįjį mokytoją Pan Ku. Kadangi princas Tai turėjo paveldėti tėvo sostą, Pan Ku privalėjo išmokyti jį teisingo valdymo principų. Kai karalaitis atvyko į šventyklą, mokytojas jį vieną nusiuntė į Ming Li mišką. Berniukui buvo nurodyta po metų grįžti į šventyklą ir apibūdinti miško garsus.

Princui Tai sugrįžus, Pan Ku paprašė apsakyti viską, ką šis girdėjo. „Mokytojau, - atsakė berniukas, - aš girdėjau, kaip kukuoja gegutės, šnara lapai, zvimbia kolibriai, čirškia svirpliai, šiugžda žolė, dūzgia bitės, švilpia ir stūgauja vėjas.“ Kai princas baigė kalbėti, mokytojas liepė jam vėl grįžti į mišką ir pasiklausyti, ką dar išgirs. Mokytojo prašymas berniuką pribloškė. Argi jis neišvardijo visų garsų?

Daugybę dienų ir naktų jis prasėdėjo miške įtempęs ausis, bet neišgirdo nė vieno garselio, kurio nebūtų girdėjęs anksčiau.

Galiausia vieną rytą, tyliai sėdėdamas po medžiais, jis nugirdo silpnus garsus, nepanašius į girdėtus iki šiol. Kuo atidžiau jis klausėsi, tuo aiškiau juos girdėjo. Karalaitis nušvito: „Čia turbūt ir yra tie garsai, kuriuos mokytojo valia turėjau išgirsti.“

Kai princas Tai grįžo į šventyklą, mokytojas paklausė, ką jis dar išgirdęs. „Mokytojau, - pagarbiai atsakė princas, - gerai įsiklausęs aš išgirdau tai, kas negirdima - išgirdau, kaip skleidžiasi gėlės, kaip saulė šildo žemę, kaip žolė geria ryto rasą...“ Mokytojas pritariamai linktelėjo.

„Girdėti tai, ko nesigirdi, - paaiškino Pan Ku, - yra būtina, jei nori tapti geru valdovu. Nes tik toks valdovas, kuris moka atidžiai įsiklausyti į žmonių širdis, išgirsti jų neatskleistus jausmus, nutylėtą skausmą, neišsakytus skundus, gali pelnyti savo žmonių pasitikėjimą, laiku pastebėti negeroves ir patenkinti tikruosius savo pavaldinių poreikius.

Valstybės žlunga tuomet, kai jų lyderiai klausosi tik paviršutiniškų žodžių ir nesigilina į žmonių sielas, kad išgirstų jų tikrąją nuomonę, jausmus ir troškimus.“