Jurgis Rastelis

Buvo toks bernas, vardu Jurgis Rastelis. Jis suderėjo pas vieną ūkininką visus metus tarnauti. Ūkininkas klausia:

—      Kiek norėsi algos?

Rąstelis atsakė:

—      Tiek, kiek per metus įkris man į ausį.

Taip ir sutarė. Išbuvus visus metus, Rasteliui į ausį teįkrito vos trys grūdai miežių. Susivyniojęs tuos grūdus, jis atsisveikino su ūkininku ir išėjo kur kitur pelno ieškoti. Užėjo pas vieną žmogų pernakvoti, padavė jam grūdus ir sako:

—      Pasaugok, čia mano visų metų alga.

Šeimininkas, nieko blogo negalvodamas, išvyniojo grūdus pažiūrėti ir netyčiomis išbėrė ant žemės, o gaidukas prišokęs kapt kapt ir sulesė.

Rytą atsikėlęs Rąstelis rengiasi eiti toliau ir prašo šeimininką atiduoti jam algą, kur vakar padėjo. Šeimininkas sako:

—      Dovanok man, bičiuli, vakar norėjau iš smalsumo pažiūrėti ir netyčiomis tuos grūdus išbėriau, o gaidukas prišoko ir sulesė.

—      Ne, — sako Rastelis,— dovanoti negaliu, tai buvo mano visų metų alga. Jei gaidukas sulesė, atiduok man tą gaiduką.

Šeimininkas atidavė, ir Rastelis padėkojęs išėjo toliau. Antrą vakarą apsinakvojo pas kitą žmogų ir prašė pasaugoti jo gaiduką. Šeimininkas nunešė gaiduką pas penimus žąsinus ir įmetė, sakydamas:

—      Gaidukas pales čia miežių ir naktį pertupės.

Rytą rengiasi Rastelis eiti toliau ir prašo atnešti gaiduką. Šeimininkas nueina į tvartą, žiūri — gaidukas negyvas, žąsinų užgnaibytas. Atėjęs pas Rastelį, prašo dovanoti.

—      Ne,— sako Rastelis,— dovanoti negaliu, tai buvo mano visų metų alga. Jei žąsinai sužnaibė, atiduok man tuos žąsinus.

Šeimininkas nesipriešinęs atidavė žąsinus, ir Rastelis išėjo toliau. Kai jau netoli buvo vakaras, vėl apsinakvojo pas vieną žmogų ir paprašė kur nors patupdyti per naktį jo žąsinus. Žmogus sako:

—      Yra tvarte avinėlis vienui vienas, pas jį suleisiu, ten pales grūdų ir pabus per naktį.

Rytą atsikėlęs Rastelis rengiasi toliau keliauti ir prašo grąžinti jam žąsinus. Nuėjo šeimininkas į tvartą, rado žąsinus užbadytus ir sumintus. Tada Rastelis sako:

—      Nenorėk, bičiuli, kad mano visų metų alga nueitų niekais, už žąsinus atiduok man avinėlį.

Žmogus nesipriešinęs atidavė avinėlį, o tas avinėlis buvo laumės užlemtas.

Rastelis, paėmęs už ragų, vedasi avinėlį. Vedasi per vieną kaimą, o ten netoli mergos skalbė žlugtą kūdroje. Pamačiusios gražų avinėlį, šoko greit artyn.

—      Vaje, koks gražus, nors vilnų išsipešime!

Pripuolė pešti, bet vos spėjo paliesti vilnas, tuoj prikibo prie avinėlio, jokiu būdu nebegali atsitraukti, seka paskui.

Šeimininkė, pamačius savo mergas sekant paskui berną ir avinėlį, ėmė bartis ir puolė artyn, norėdama atitraukti, bet vos spėjo prisiliesti prie mergų, ir ta turėjo sekti paskui.

Pamatė ūkininkas, kad mergos ir jo pati seka paskui Rastelį, suriko:

—      Ar jūs pakvaišot?

Puolė traukti šalin, bet ir pats prikibo prie avinėlio.

Vedasi Rastelis visą tą šeimyną, sutinka žydą atvažiuojant šis buvo ūkininko pažįstamas, tai išlipo iš vežimo, sveikinasi ir klausia:

—      Nu, kur taip einat, ar neturit ką parduoti?

Bet vos padavė ūkininkui ranką, ir pats jau seka.

O Rasteliui — nė galvoj, Vedasi avinėlį su visa palyda, ir tiek. Nusivedė į miestą, o ten žmonių pulkai subėgo žiūrėti neregėto daikto. Turtingi ponai už tokius gražius juokus apsčiai Rastelį apdovanojo. Dabar jis, turėdamas pinigų, pirko sau puikius namus, vedė gražią merginą ir laimingai gyveno, o visus tuos sekėjus paleido namo.