Kas eis į kiemą?

Vakare Arvydas grįžo iš kiemo ir ėmė rengtis.

—       Aš dabar žinau, kodėl taip pavargo kojos! — tarė, nusiavęs batus ir nusviedęs į kampą.— Tai jūs kalti!

Paskui nusivilko paltą ir numetė ant kėdės:

—       Dėl tavęs buvo visą laiką taip šilta! Nenaudėlis!

O paskui jis nusimovė kepurę.

—       Tavo raišteliai man labai veržė kaklą! Užtat ant tavęs labai supykau!

Pagaliau jis pamatė ant grindų numestas savo pirštines.

—      O jūs ko spoksote? Manote, kad jūs geresnės? Kai tik jus apsimaunu, mano rankos pasidaro lyg surištos, štai ryt nė vieno neimsiu į lauką — tai pamatysit!

Batai, paltas, kepurė ir pirštinės labai nusiminė. Su Arvydu pyktis nejuokai.

Rytą Arvydas pakilo ir eina į kiemą. Bet ir šaltis jau buvo atsikėlęs ir vaikščiojo apie duris. Vos tik Arvydas pasirodė ant slenksčio, tuoj čiupt jį į glėbį. Kad ims gnaibyti rankas, kojas, ausis!

—       Gelbėkite! — ėmė šaukti Arvydas.— Mano gerieji draugai, gelbėkite!

Tada batai, paltas, kepurė ir pirštinės išbėgo į kiemą. Ir šaltis turėjo pasitraukti.

Mįslė: Du juodžiai keliu kūbrina. /Batai/