Klausas ir klauselis

Gyveno vienam sodžiuj du žmonės, jie buvo bendravardžiai: vienas ir kitas vadinosi Klausas, bet vienas turėjo keturis arklius, o kitas tiktai vieną. Todėl, norėdami juos nuo kits kito atskirti, visi tą, kur turėjo keturis arklius, vadino Klausu, o tą, kur vieną teturėjo arklį — Klauseliu. O dabar paklausykim, kas abiem Klausam atsitiko — juk tokių istorijų nedaug tėra.

Klauselis turėjo visą savaitę arti Klausui ir dar skolinti jam savo vienintelį arklį, užtat Klausas jam padėdavo su visu savo ketvertu, bet tik kartą savaitėj — sekmadieny.

Oi kaip garsiai pliauškėjo tada Klauselis su savo rimbu — tą dieną visi arkliai buvo lyg tikrai jo nuosavi!

Saulė gražiai švietė, bokšto varpai šaukė į bažnyčią, išsipuošę žmonės ėjo su maldaknygėmis po pažastimi išklausyti kunigo pamokslo ir matė Klauselį ariant su penketu arklių ir smagiai pliauškinant su rimbu.

— Naa! — rėkė jis: — visas penketas mano!

— Ką tu ten kalbi? — atsiliepė išgirdęs Klausas:—juk tavo arklys tėra vienas!

Bet kai ėjo vėl kas pro šalį, Klauselis pasimiršęs, kad jam buvo uždrausta, vėl šaukė:

— Naa! Visas penketas mano!

— Dar kartą sakau, tu nekalbėk niekų! —tarė griežtai Klausas: - jei dar kartą išgirsiu tave kartojant tuos žodžius, duosiu tavo arkliui per galvą, ir tuojau nukratys jis kojas!

— Ne, jau daugiau to nebekartosiu!— atsakė Klauselis, bet kai praeiviai sveikindami tarė jam „labą dieną", jis iš džiaugsmo, kad aria penketu, pliaukštelėjo su rimbu ir sušuko:

— Naa! Visi arkliai mano!

— Aš tau parodysiu tavo arklius! — pasakė įtūžęs Klausas, paėmė gerą vėzdą, trenkė vieninteliui Klauselio arkliui per galvą, ir tas krito žemėn negyvas.

— Oi, dabar nebeturiu nei vieno arklio! —tarė Klauselis ir gailiai apsiverkė.

Paskui nulupo arkliui odą, gerai išdžiovino ją vėjuje, įsidėjo į maišą, maišą užsimetė ant pečių ir iškeliavo į miestą parduoti tos odos.

Miestas buvo toli, kelias ėjo per didelį tankų mišką, oras pasitaikė prastas, ir Klauselis paklydo. Kol jis vėl surado kelią, sutemo naktis, todėl jau nebegalėjo nei į miestą eiti, nei grįžti namo.

Prie pat kelio buvo dideli laukininko namai, langinės buvo uždarytos, bet pro plyšį matėsi šviesa.

„Gal leis man čia pergulėti",— pagalvojo Klauselis ir pasibeldė.

Šeimininkė atidarė duris, bet išgirdusi, ko jis nori, liepė eiti savo keliu toliau, sakydama, kad vyro nėra namie, o be jo ji negalinti įsileisti nieko svetimo.

— Matyti, gausiu nakvoti lauke,— tarė Klauselis, ir šeimininkė užtrenkė duris.

Čia prie namų stovėjo stirta šieno, o tarp tos stirtos ir namų buvo šiaudais dengta pastogė.

insert

„Galėsiu čia atsigulti,— pagalvojo Klauselis, žiūrėdamas į stogą:— puiki bus nakvynė! Reikia tikėtis, gužas neapterš manęs ir nenužnybs kojos."

Mat aukštai ten ant stogo, susinešęs lizdą, stovėjo gužas.

Klauselis užlipo ant šieno stirtos, o nuo jos ant stogo ir ten pasitaisė sau patogų guolį. Langinės nesiekė lango viršaus, todėl pro tą tarpą jis galėjo gerai matyti, kas darėsi viduj.

Kambary stovėjo didelis gražiai užtiestas stalas, o ant jo buteliai vyno, kepsnys ir puiki žuvis. Prie stalo sėdėjo šeimininkė ir vargoninkas. Jie tebuvo dviese. Ji pilstė jam vyną, o tas šveitė žuvį, mėgstamą savo valgį.

— O, kad taip man tenai patekus!—tarė sau seilę rydamas Klauselis ir, ištiesęs kaklą, ėmė žiūrėti pro langą. Viešpatie, koks puikus gulėjo ant stalo ragaišis! Kaip per didžiausią šventę!

Staiga išgirdo nuo vieškelio kaukšint arklio kanopas — tai grįžo namo šeimininkės vyras.

Jis buvo labai geras žmogus, tik turėjo keistą būdą — baisiausiai nekentė vargoninkų. Jei paregėdavo kokį vargoninką, jį paimdavo tiesiog pasiutimas. Todėl ir tas vargoninkas atėjo pasisvečiuoti pas šeimininkę tuo laiku, kada jos vyro nebuvo namie, o ta gera moterėlė vaišino jį gardžiausiais daiktais. Bet išgirdę parvažiuojant šeimininką, abu labai persigando, ir šeimininkė liepė vargoninkui tuojau lįsti į tuščią skrynią, stovėjusią kambario kampe. Tas, nieko nelaukdamas, įlindo,— juk jis gerai žinojo, kad šeimininkas vargoninko negalėjo akyse regėti. Paskui šeimininkė visus valgymus skubiai paslėpė į krosnį, o butelius į indaują, nes vyras pamatęs tikrai paklaustų, kam čia tos vaišės.

— Aure kas!—balsu atsiduso Klauselis, aukštai nuo stogo žiūrėdamas, kaip nyksta tie gardėsiai.

— Kas ten ant stogo?— paklausė laukininkas, pakėlęs akis į Klauselį.— Ko ten guli? Lipk žemėn ir eikim į pirkią!

Klauselis apsakė, kaip jis paklydo, ir paklausė, ar negalėtų čia pernakvoti.

— Žinoma, nakvok!— pasakė šeimininkas,— tik pirma reikia kiek pasistiprinti.

Šeimininkė pasitiko juos labai meiliai, užtiesė stalą ir padėjo valgyti didelį puodą košės. Vyras buvo išalkęs ir gardžiai kabino tą košę, o Klauselis vis galvojo apie krosnyje paslėptą kepsnį, žuvį ir baltą ragaišį.

Po stalu prie Kiaušelio kojų gulėjo maišas su arklio oda, nešama į miestą parduoti. Košė jam nelabai tiko, todėl jis paspyrė su koja maišą, ir išdžiūvusi oda garsiai subarškėjo.

— Cit!— tarė pusbalsiu Klauselis maišui, o tuo tarpu vėl spyrė odą, ir ta subarškėjo dar garsiau kaip pirma.

— Ką ten maiše turi?— paklausė šeimininkas.

insert

— Tai mano kerėtojas,— atsakė Klauselis.— Liepia nevalgyti tos košės, jis prikerėjęs pilną krosnį visokių gardžių daiktų: ten, girdi, esantis riebus kepsnys, didelė žuvis ir balčiausias ragaišis.

— Negali būti!— sušuko laukininkas, priėjęs atidengė krosnį ir rado ten visus šeimininkės paslėptus gardžius daiktus, kuriuos jis dabar laikė to kerėtojo padarymu. Šeimininkė nei žodžio nepratarė, tik valgius sudėjo ant stalo, o tie ėmė drožti kepsnį, žuvį ir ragaišį. Paskui Klauselis vėl paspyrė maišą, ir oda barkštelėjo.

— Ką gi dabar jis šneka?— paklausė žmogelis.

— Šneka,— atsakė Klauselis,— kad iškerėjęs mums tris butelius vyno. Jie stovi indaujoj.

Moterėlė turėjo paduoti paslėptą vyną, jos vyras gėrė ir begerdamas taip įsilinksmino, jog panorėjo pats turėti tokį kerėtoją, kokį turėjo Klauselis savo maiše.

— Ar jis galėtų iškerėti ir velnią? — paklausė laukininkas. — Esu dabar linksmas, norėčiau pats kipšą pamatyti.

— Be abejo,— atsakė Klauselis: — mano kerėtojas gali padaryti viską, ką aš noriu. Ar ne tiesa?— paklausė ir paspyrė maišą. Oda vėl barkštelėjo,

— Girdi? Jis sakosi galintis, bet kadangi velnias labai bjaurus, tai nepataria į jį žiūrėti.

— O, aš nebijau! Kaipgi jis atrodo? — Ogi visai toks kaip vargoninkas!

— Eu!—atsakė žmogelis,— tai būtų bjauru! Nemenu, ar esu tau sakęs, kad negaliu pakęsti vargoninko. Bet vis tiek — žinodamas, kad velnias, lengviau pakęsiu! Tikrai nebijosiu! Tik tegu jis per daug prie manęs nesiartina!

— Gerai, paklausiu savo kerėtojo,— tarė Klauselis, paspyrė odą ir atkišo ausį.

— Ką jis sako?

— Sako, kai atvošite aure aną skrynią kampe, tai galėsite matyti velnią ten įlindusį, tik reikia stipriai laikyti antvožą, kad neištrūktų.

— Ar padėsi man laikyti?—paklausė laukininkas ir priėjo prie skrynios, kur tupėjo didžiausioj baimėj šeimininkės paslėptas vargoninkas. Laukininkas kiek pakėlė antvožą ir žvilgtelėjo į vidų.

— Ui,— sušuko jis,— tikrai mačiau aną! Atrodo visai kaip mūsų vargoninkas! Bjaurumėlis gi tu mano!

Tokį bjaurumą reikėjo užgerti, ir abudu gėrė lig vėlyvos nakties.

— Tu savo tą kerėtoją parduok man!—tarė laukininkas.— Kiek nori, prašyk, nors visą saiką pinigų!

— Ne, negaliu!—atsakė Klauselis.— Tik pagalvok man, kiek iš to turiu naudos!

— Oi kaip norėčiau jį turėti!—kalbėjo laukininkas ir melste meldė parduoti.

— Na, gerai,— pagaliau nusileido Klauselis,— parduosiu tau kerėtoją, kad buvai man toks malonus ir davei nakvynę, tik pilk pinigų saiką pilną su kaupu!

— Tinku! —tarė laukininkas. —Tik pasiimk kartu ir skrynią, nei valandėlės nenoriu jos laikyti savo namuose! Juk kipšas gal ten tebelindi!

insert

Klauselis atidavė jam savo maišą su išdžiūvusia oda ir už tai gavo pilną saiką pinigų. Laukininkas dar padovanojo jam vienratį, kad turėtų su kuo vežti pinigus ir skrynią.

— Lik sveikas! —pasakė Klauselis ir nuvažiavo su pinigais ir didele skrynia, kur tupėjo vargoninkas.

Kitoj miško pusėj buvo didelė gili upė ir tokia srauni, jog prieš vandenį visai negalėjai plaukti. Per upę buvo pastatytas naujas tiltas. Klauselis sustojo ties viduriu tilto ir tarė kaip galima garsiau, kad išgirstų vargoninkas:

— Kam aš čia vilksiu tą bjaurią skrynią? Ji tokia sunki, lyg būtų prikrauta akmenų! Veždamas toliau, dar galą gausiu, geriau versiu į upę — gal nuplauks man į namus, o jei nenuplauks, tai menka bėda.

Paėmė jis skrynią su viena ranka ir truputį pakėlė, lyg norėdamas mesti į vandenį.

— Palauk!— atsiliepė iš skrynios vargoninkas.— Leisk man išlipti!

— Ai!—riktelėjo dėdamasis labai nusigandęs Klauselis.— Aure jis čia tebėr! Greičiau į vandenį, tegu bjaurybė prigeria!

— Nemesk, nemesk!— prašėsi vargoninkas.— Duosiu tau pilną saiką pinigų, tik paleisk gyvą!

— Čia jau kas kita!— tarė Klauselis ir atvožė skrynią.

Vargoninkas beregint iššoko ir tuščią skrynią nustūmė į upę. Paskui

parsivedė Klauselį į savo namus ir ten jam pripylė pilną saiką pinigų. Dabar tas jau turėjo kaupiną vienratį lobio.

— Tikrai gerai pelniau už arklį!—tarė sau Klauselis, kai, parėjęs į savo pirkią, išvertė visus pinigus vidury aslos.— Sužinojęs, kaip aš pralobau iš savo vieno arklio, Klausas gal pasius iš pavydo. Bet visko aš jam nesakysiu!

Todėl pas Klausą nusiuntė berniuką pasiskolinti saiko.

— Kam jam prireikė to saiko?—galvojo Klausas ir išdegutavo saiko dugną, kad priliptų tas, kas bus seikėjama. Ir tikrai, kai saikas buvo grąžintas, rado prie dugno prilipusius tris sidabrinius pinigėlius.

— Kas čia gali būti?—stebėjosi Klausas ir tuojau nubėgo pas Klauselį.

— Iš kur turi tiek pinigų?

— Gi gavau už savo arklio odą! Pardaviau ją vakar vakare!

— Tai gerai tau užmokėjo!— pasakė Klausas, parlėkė namo, čiupo kirvį, pokšt, pokšt visiems savo arkliams per galvas, numovė jiems odas ir išvežė į miestą.

— Odos! Odos! Pirkite odas!— rėkė iš visos gerklės.

Subėgo kurpiai ir kailiadirbiai ir klausia, kiek jis prašo už tas odas. — Saikas sidabrinių už kiekvieną!— atsakė Klausas.

— Ar pakvaišai?—suriko visi kartu.— Manai, kad pinigus mes iš balos semiam!

— Odos! Odos! Pirkite odas!— rėkė vis toliau, ir kiekvienam, kas klausė kainos, atsakinėjo: „Saikas sidabrinių!"

— Jis iš mūsų juokus daro!— sakė jie, ir kurpiai su savo diržais, o kailiadirbiai su šikšnos prijuostėmis ėmė kulti Klausą.

insert

— „Odos! Odos!"—mėgzdė jį.— Palauk, mes tau raudonai išdirbsime odą! Kraustykis iš miesto!

— Greičiau iš čia!— rėkė, ir Klausas galvotrūkčiais turėjo bėgti, nes kaip gyvas dar nebuvo gavęs tiek į kailį.

— Gerai,— tarė jis sau, sugrįžęs namo: — už tai man atsilygins Klauselis! Užplieksiu jį!

Tuo tarpu Klauseliui mirė senelė. Tiesa, nebuvo ji jam labai gera, bet jis jos gailėjo ir paguldė į savo šiltą lovą, manydamas, gal kartais atgis. Turėjo ji ten gulėti visą naktį, o jis nakvojo ant suolo.

Naktį atsidarė durys, ir įgriuvo Klausas su kirviu rankoj. Jis žinojo, kur stovi Klauselio lova, priėjo tiesiai prie tos vietos ir skėlė per galvą mirusiai senelei, galvodamas, kad užmuša Klauselį.

— Še tau!— tarė jis.— Daugiau manęs nebemulkinsi!—ir parėjo namo.

— Koks jis bjaurus žmogus!— pasakė Klauselis.— Norėjo mane užmušti! Kaip gerai, kad senelė prieš tai numirė, kitaip būtų ją negyvai užmušęs!

Auštant aptaisė senelę išeiginėmis drapanomis, pasiskolino iš kaimyno arklį, pasikinkė į račiukus, numirėlę pasodino tvirtai ant sėdynės, kad važiuojant neiškristų, ir nuvažiavo per mišką. Saulei patekėjus, sustojo prie didelės smuklės. Klauselis išlipo iš ratų ir nuėjo į vidų ko atsigerti.

Smuklininkas buvo labai turtingas, bet geras žmogus, tik toks ūmus kaip ugnis.

— Labą dieną!—pasveikino Klauselį.— Anksti šiandien išsiruošei!

— Taip,— atsakė Klauselis:—važiuoju su savo senele į miestą. Sėdi

vežime, negaliu jos čia atsivesti. Ar nenuneštum jai stiklą midaus? Tik ji kurčia, reikia jai labai rėkti.

— Niekis!—atsakė smuklininkas, pripylė nemažą stiklą midaus ir išnešė negyvai senelei, sėdinčiai ratuose kaip baslys,

— Še stiklą midaus, siunčia jūsų anūkas! — tarė smuklininkas, bet negyva moteriškė nepasakė nei žodžio, ji ramiausiai sėdėjo.

— Ar girdi?— suriko smuklininkas kiek galėdamas garsiau.— Še stiklą midaus nuo anūko!

Suriko tą pat dar kartą ir vėl kartą, o ta vis sėdėjo nejudėdama. Baisiai įširdęs jis tėškė jai stiklą į veidą, midus net per nosį ėmė varvėti, o ji pati aukštielninka išvirto — nebuvo prie sėdynės pririšta, tik taip patupdyta.

— Aure!—sušuko Klauselis, iššokęs iš smuklės durų, ir pagriebė smuklininką už pečių: — tu užmušei mano senelę! Žiūrėk, kokią skylę padarei galvoj!

— Oi kokia bėda!— ėmė dejuoti, smuklininkas, laužydamas rankas.— Tai vis dėl mano to karštumo... Mielas Klauseli, duosiu tau saiką pinigų ir palaidosiu tavo senelę kaip savo paties, tik tu niekam to nesakyk, kitaip nukirs man galvą, o tai būtų labai nemalonus daiktas!

insert

Tokiu būdu Klauselis vėl laimėjo saiką pinigų, o smuklininkas gražiai palaidojo jam senelę.

Sugrįžęs namo, Klauselis tuojau nusiuntė berniuką pas Klausą paskolinti saiko.

— Kas čia gali būti?— labai stebėjosi Klausas.— Argi aš jo nebūčiau užmušęs? Turiu savo akimis pamatyti!— Ir pats su saiku nuėjo pas Klauselį.

— Kur gavai tiek pinigų?—paklausė išvydęs tokį turtą.

— Vietoj manęs užmušei mano senelę,— atsakė Klauselis,— ir aš ją pardaviau už saiką sidabrinių.

— Tai gerai užmokėjo!— tarė Klausas, parėjo namo, užmušė savo senelę, pasodino į ratus ir nuvažiavo į miestą pas vaistininką, klausdamas, ar nepirktų negyvo žmogaus.

— Kas jis toks ir kur jį gavai?—klausė vaistininkas.

— Tai mano senelė!— atsakė Klausas.— Užmušiau, kad gaučiau už ją saiką pinigų.

— Viešpatie apsaugok!—sušuko vaistininkas.—Pagalvok, ką čia kalbi! Žiūrėk, kad kas neišgirstų, kitaip neteksi galvos!

Paskui jam išaiškino, kokį baisų nusikaltimą jis padarė, koks jis piktas žmogus ir kaip sunkiai jis turi būti baudžiamas. Suprato dabar Klausas savo kaltę ir taip išsigando, jog, nieko nelaukdamas, šoko į vežimą, suragino arklius ir pasileido tiesiai namo. O vaistininkas ir kiti žmonės jo nesivijo, manydami, kad jis bus koks pamišėlis.

— Dabar tai jau gausi! Dabar tai jau gausi! —važiuodamas keliu, niršo Klausas.— Palauk, aš tau parodysiu!

Sugrįžęs namo, tuojau paėmė didelį maišą, nuėjo pas Klauselį ir sako:

— Tu vėl man padarei! Pirma per tave netekau savo arklių, o dabar ir senelės! Tai vis tavo kaltybė! Daugiau tu manęs nebekvailinsi!

Pagriebė Klauselį, įgrūdo į maišą, užsimetė ant pečių ir sako:

— Eisiu ir prigirdysiu tave!

Lig upės turėjo gerokai kelio, o Klauselis buvo sunkus. Kelias ėjo pro bažnyčią, vargonai gaudė, žmonės gražiai giedojo. Klausas pastatė maišą prie šventoriaus vartų ir užsuko į bažnyčią, norėdamas kiek pasimelsti, paskui vėl keliauti toliau — juk Klauselio niekas negali paleisti, visi dabar meldėsi bažnyčioj.

— Oi oi! Oi oi!—aimanavo Klauselis maiše, visaip kraipėsi ir vartėsi, bet niekaip negalėjo išlįsti. Tuo metu senas, baltas kaip obelė kerdžius su didele lazda rankoj varėsi pro šalį galvijus, tie užkliudė ragais maišą su Klauseliu ir apvertė jį.

— Oi oi!— suvaitojo Klauselis: — esu toks jaunas, o jau turiu keliauti į dangų!

— O aš, nelaimingas, visai nusenau, bet negaliu ten patekti!—tarė kerdžius.

— Atrišk maišą,— suriko Klauselis,— lįsk čia vietoj manęs ir bematant pateksi į dangų!

— Gerai, su didžiausiu noru!—atsiliepė kerdžius ir atrišo maišą, iš kurio Klauselis tuojau iššoko.

insert

— Ar dabar ganysi mano bandą?— tarė lįsdamas į maišą kerdžius. Klauselis užrišo maišą ir bandą nusivarė tolyn. Netrukus iš bažnyčios išėjo Klausas ir užsimetė maišą ant pečių, bet jam pasirodė, kad maišas tapo daug lengvesnis: juk kerdžius svėrė perpus mažiau ne Klauselis.

— Kaip man dabar lengva nešti! Gal dėl to, kad pasimeldžiau.

Priėjo prie gilios upės ir įmetė maišą su kerdžium. Manydamas, kad girdo Klauselį, suriko jam:

— Štai, daugiau tu manęs nebeapgaudinėsi!

Paskui apsigręžęs ėjo namo. Priėjęs kryžkelę, sutiko Klauselį su visa jo banda.

— Gi čia kas?— sušuko Klausas.— Argi aš tavęs neprigirdžiau?

— Taip,— atsiliepė Klauselis:—prieš pusę valandos buvai mane įmetęs į vandenį!

— O kur gavai tiek gražių galvijų?— klausė Klausas.

— Čia upės banda!— atsakė Klauselis.— Tuoj apsakysiu tau visą istoriją. Bet pirma turiu pasakyti tau dėkui, kad mane prigirdei — aš iš to vėl pralobau! Tiesa, baisu buvo, vėjas švilpė aplink ausis, kai tu mane su maišu sviedei į šaltą vandenį. Įmestas nuskendau tuojau į apačią, bet neužsigavau — upės dugnas apžėlęs tankia minkštute žole. Ten kas bematant man atrišo maišą, ir neregėto gražumo mergaitė su baltais drabužiais ir žaliu vainiku ant šlapių plaukų paėmė mane už rankos ir paklausė: ,,Tu esi Klauselis? Dabar imk šiuos galvijus, o už mylios nuo čia ganosi prie kelio kita dar didesnė banda —aš ir aną tau dovanoju!" Tada pastebėjau, kad vandenų gyventojams upė yra lyg koks vieškelis. Jos dugnu jie vaikščioja ir važinėja net lig jūros. Kur baigiasi upė, buvo žalių žaliausia pieva, pilna gražiausių gėlių. Žuvys švikšėjo man pro ausis nelyginant paukščiai per orą. Kokie ten gražūs buvo žmonės ir kokia puiki banda ganėsi pievoj!

— Tai ko taip greitai grįžai į žemę?— paklausė Klausas.— Tavo vietoj aš būčiau amžinai ten likęs!

— Žinoma,— atsakė Klauselis,— bet aš ne toks kvailas! Jau esu tau sakęs, kad vandenų gražuolė man liepė pasiimti didelę bandą už mylios nuo tos vietos prie kelio, o kelias jai yra upė. Ta upė labai vingiuojasi, būtų reikėję man eiti labai toli, todėl nusprendžiau išlipti į sausumą, drožti tiesiai ir tuo būdu sutrumpinti sau kelią apie gerą pusę mylios. Taip aš greičiau pasieksiu savo bandą!

— Koks tu laimingas!— tarė Klausas.— Kaip manai, ar ir aš gaučiau bandą, jei nusileisčiau į dugną?

— Be jokio abejojimo!—atsakė Klauselis.— Tik aš negaliu tavęs vilkti maiše lig upės, esi per sunkus. Jei nori, eik pėsčias lig jos, įsilįsk į maišą, tada įversiu tave į vandenį su didžiausiu malonumu!

insert

- Dėkui tau! - pasakė Klausas — Bet jei negausiu ten bandos, tai žinok kas tau bus!

— Nebijok! Taip prastai jau nebus!

Ir jie pasuko į upę. Kai ištroškę galvijai pamatė vandenį, tuojau puošiesi gerti.

— Žiūrėk, kaip jie skubina!—tarė Klauselis —Jie nori greičiausiai patekti į savo dugną!

- Negaišk ilgiau,—ragino jį Klausas: — dar gausi į kailį!

Sulig tais žodžiais pats įlindo į maišą, gulėjusį ant nugaros vienam jaučiui, ir pridėjo:

- O dabar įdėk į maišą akmenį, be jo kartais galiu negrimzti į dugną!

- Tuo nesirūpink!—drąsino Klauselis, bet dėl visko įrito į maišą sunkų akmenį, užrišo ir pastūmė. Pūkšt įkrito Klausas į vandenį ir nuskendo.

Abejoju, kad jis ten rastų galvijų!—pasakė Klauselis ir nusivarė savo bandą namo.