Kur tavo širdis

Sykį krokodilas pamatė medyje tupinčią beždžionę ir pasiūlė jai pasiplaukioti jam ant nugaros. Beždžionė džiugiai sutiko. Kiek pasidžiaugusi neįprasta kelione, beždžionė paklausė: „Kur mes traukiame?“ Krokodilas atsakė: „Gabenu tave pas savo žmoną, nes ji nori pasigardžiuoti tavo širdimi.“ Beždžionė atšovė: „Mat kaip, o aš lyg tyčia palikau savo širdį medyje. Teks grįžti jos pasiimti.“ Kvailas krokodilas taip ir padarė. Kai jiedu sugrįžo, beždžionė liuoktelėjo į medį ir, žinoma, nė nesirengė vėl leistis žemyn.

Karmos dėsnio veikiamos gyvosios būtybės klajoja po visą visatą. Vienos pakyla į aukštesnes planetas, kitos nupuola į žemesniąsias. Iš daugybės milijonų klaidžiojančių esybių tik nedaugeliui pasiseka Krišnos malone sutikti tikrą dvasinį mokytoją. Krišnos ir dvasinio mokytojo dėka tokia asmenybė gauna dvasinės tarnystės sėklą.

Džyva (gyvoji esybė), apdovanota atsidavimo Viešpačiui sėkla, turi pasodinti ją savo širdies sode. Tuomet Viešpačiui atsidavęs sodininkas privalo nuolat ją laistyti, t. y. atlikti dvasinę praktiką, ypač klausytis ir giedoti šventus Krišnos vardus.

Tarsi sode, kur šalia vertingų augalų visuomet ima želti piktžolės, atliekant dvasinę tarnystę taip pat būtina nuolat rauti ydas, kad jos nenustelbtų atsidavimo daigo. Dvasiniai kenkėjai pasirodo įvairiais pavidalais: tai pasaulietiniai filmai, muzika, knygos, žurnalai, laiko švaistymas, kuris skatina konkurenciją ir stabdo gležnų atsidavimo Viešpačiui daigų augimą.

Būkite atsargūs ir nesileiskite šio pasaulio krokodilų suviliojami, kad šie nenusineštų jūsų širdžių į materialiosios egzistencijos vandenyno platybes. Geriau palikime savo širdis Vrindavane ir patikėkime jas saugiam Krišnos lotosinių pėdų prieglobsčiui.