Laimingo žmogaus marškiniai

Vienas ponas valdė daug dvarų ir visokio turto. bet jis vis sirgo ir sirgo, neturėjo sveikatos ir laimės. Jau apvažinėjo visokius gydytojus, išmėgino daug vaistų, tačiau sveikatos ir linksmumo neatgavo.

Pagaliau kreipėsi į burtininkus užkalbėtojus, klausdamas jų patarimo.

- Tamsta pasveiksi, jeigu apsivilksi laimingo žmogaus marškiniais, - pasakė vienas užkalbėtojas.

Ponas tuojau Išsiuntė tarnus į visas keturias pasaulio šalis ieškoti laimingo žmogaus ir nupirkti iš jo marškinius.

Apvažinėjo tarnai visas šalis ir nerado nei vieno laimingo žmogaus: vienas norėjo turtų, kitas sveikatos, trečias vėl kažkuo tai skundėsi. Nusiminę jie pasuko namo, kad praneštų jog tokio žmogaus nerado.

Važiuoja jie ir mato prie kelio žmogų, ariantį dirvą. Menkas arkliukas vos vos traukia žagrę, artojas apsipylęs prakaitu, bet jo veidas šypsosi. Dainuoja, net laukas skamba.

Iššoko tarnai iš karietos ir pribėgo prie jo.

- Klausyk, žmogau, ar esi laimingas?

- Žinoma, - atsakė žmogus. - Esu sveikas, pavalgęs, saulutė skaisčiai šviečia - ko man daugiau reikia.

- Tai parduok mums savo marškinius, - prašo tarnai.

- Kad aš neturiu marškinių, - atsakė žmogus ir praskleidęs rudinę parodė pliką krūtinę.