Našlaitė Elenytė ir Joniukas aviniukas

Gyveno brolis Joniukas ir sesuo Elenytė. Tėvai numirė, ir juodu išėjo iš namų laimės ieškoti.

Buvo vasara, saulė kaitino. Joniukas ištroško, norėtų gerti, bet upelio nebuvo arti. Eidamas keliu, jis pamatė smėly įmygtą arklio pėdą, pilną vandens, ir sako seseriai:

—      Elenyte, taip noriu gerti! Aš gersiu iš tos pėdos.

Bet sesuo atsakė:

—      Negerk, broliuk, kumeliuku pavirsi.

Nuėjo toliau. Joniukas pamatė jaučio pėdą, pilną vandens, ir panorėjo išgerti, bet Elenytė vėl pasakė:

—      Negerk to vandens, jaučiuku pavirsi.

Nuėjo toliau. Joniukas trokšta, nebepaeina. Jis pamatė smėly aviniuko pėdą ir, nebeklausdamas sesers, išgėrė iš jos vandenį. Sesuo tik žiūri, kad brolio nebėra, dar apsidairė ir pamatė brolio vietoj aviniuką. Ji ilgai verkė, apkabinusi už kaklo, bet tas verksmas nieko negelbėjo: brolis liko aviniuku.

Eina ji toliau aviniuku vedina. Apie vakarą priėjo karaliaus rūmus. Į kiemą bijojo eiti, nes ten buvo piktų šunų; užlipo ant kaugės šieno, užsikėlė aviniuką ir užmigo. Rytą karalius, pamatęs ką gulint ant šieno, išsiuntė tarnus, kad nuėję pasižiūrėtų, kas ten yra. Tarnai sugrįžę sako karaliui, kad ant šieno gulinti tokia

graži mergytė ir turinti ant kelių aviniuką. Karalius liepė atvesti mergytę. Tarnai atvedė ją. Karalius, patyręs, kad ji yra našlaitė, ryžos ją užauginti. Ir taip ji pasiliko karaliaus rūmuose.

Po kiek laiko karalius užsimanė pjauti aviniuką. Mergytė prašo karaliaus, kad to aviniuko nepjautų, nes tas aviniukas esąs jos brolis. Karalius iš pradžių nenorėjo tikėti, bet paskui paklausė jos ir paliko jai aviniuką. Praėjo keletas metų. Elenytė užaugo. Buvo liekna, graži gera mergelė. Karaliui ji labai patiko, ir jis vedė ją. Bet ten pat gyveno laumė ragana, kuri baisiai norėjo, kad ją vestų karalius. Toji ragana dabar Elenytei labai pavydėjo: žūt būt ryžos jai galą padaryti.

Vieną kartą Elena ėjo maudytis. Laumė ragana įstūmė ją vandenin, o pati apsitaisė jos rūbais ir nuėjo į karaliaus rūmus, norėdama užimti Elenos vietą. Elena, įstumta vandenin, neprigėrė, bet pavirto aukso kuoja. Laumė, nuėjusi į rūmus, apsimetė ligone. Ji atsigulė į lovą ir tarė karaliui:

—       Kaip man įgrįso tas avinas! Liepk jį, susimildamas, papjauti.

Karalius nusigando ir sako:

—       Ar tu kliedi, nori aviniuką pjauti! Tu juk visados sakydavai, kad čia tavo brolis Joniukas... ir jį taip tausojai, mylėjai!

Laumė ragana atsakė:

—       Aš tuomet kvaila buvau... aš tyčia taip sakiau... Argi avinas bus mano brolis? Aš dabar sergu, ir jeigu to avino mėsos negausiu,— numirsiu!

Karalius jai sako, kad šiaip jau avieną valgytų, bet laumė vis sakos negyvensianti, jei karalius to avino nepapjausiąs. Karalius labai gailėjo aviniuko ir nepjovė. Tik jam labai keistai atrodė, kad jo pati, kuri aviniuką taip mylėjo, nori jo mėsos valgyti.

Aviniukas suprato, kad laumė nori jį pjauti; nuėjo ant krašto ežero, kuriame buvo jo sesuo prigėrusi, ir taip ėmė dainuoti: *

Elena sese, Elenyte, Elenyte! Žada ponulis mane pjauti, mane pjauti. Jau visi tarnai peilius galanda, Dvaro mergelės geldas mazgoja, Laumė ragana mėselės geidžia.

Elenytė iš ežero atsakė:

Avine, broli, avinėli, avinėli! Pasakyk ponuliui karaliūnui, karaliūnui: Tegu sušaukia visą sodžių, Tegu numezga šilko tinklą, Tegu pagauna aukso kuoją.

Tarnai, išgirdę aviniuką dainuojant ir žuvelę iš vandens atsakant, papasakojo, ką girdėję, karaliui. Karalius rytojaus dieną atėjo ant ežero krašto ir palindo po krūmu, kad jo avinėlis nematytų. Avinėlis vėl atėjo ant ežero krašto ir vėl dainuoja:

Elena sese, Elenyte, Elenyte! Žada ponulis mane pjauti, mane pjauti. Jau visi tarnai peilius galanda, Dvaro mergelės geldas mazgoja, Laumė ragana mėselės geidžia.

O sesuo jam iš vandens vėl atsakė. Karalius viską girdėjo: parėjęs namo, sušaukė visą sodžių ir liepė megzti šilko tinklą. Numegzdinęs tinklą, tuoj liepė pagauti kuoją. Kuoja, ištraukta iš vandens, ir aviniukas atvirto žmonėmis. Karalius pažino savo tikrąją pačią, tuoj suprato, kad laumė ragana ją buvo prigirdžiusi, norėdama užimti jos vietą, ir liepė ją užmušti, o pats su Elena ir Jonu pasiliko gyventi rūmuose ir gyveno labai labai laimingai.

814 žodžiai (Skaitysite 5 min.)
Lietuvių liaudies pasaka
  10 - 14 balsai (-ų)

Jūsų vaikams

Atrinkome populiariausias tarp mūsų lankytojų prekes ir paslaugas vaikams. Galbūt rasite kažką įdomaus ir savo mažiesiems.
MENIU