Noras įveikti savo išdidumą

Vienas jaunas amerikietis, studijuojantis kovos menus, susižavėjo Šaolinio praktika. Šaolinio šventyklos garsėja kovos menų mokymo metodais, kurie ypač intriguoja savo slaptumu. Nenuostabu, kad jaunuolis netrukus atsidūrė Kinijoje.

Atvykęs į šventyklą jis rado tik kiemą šluojantį seną šlavėją. Atvykėlis gana nepagarbiai užkalbino šlavėją, reikalaudamas paaiškinti, kur rasti šventyklos vadovybę, tačiau senyvas vyriškis abejingai dėbtelėjo į atvykėlį ir nieko neatsakė. Jaunuolio nekantrumas peraugo į susierzinimą - rodos, niekas čia jo nesupras.

Po kiek laiko jis sutiko kelis vienuolius ir susijaudinęs mėgino jiems pranešti norįs prisijungti prie jų ir perprasti jų mokslo paslaptis. Tačiau teko nusivilti - paaiškėjo, kad apie priėmimą nėra ko ir svajoti. Negana to, reikėjo tuoj pat palikti šventyklą.

Tačiau amerikietis, degantis ryžtu išmokti Šaolinio technikos, nusprendė pasilikti. Jis apsigyveno ant nedidukės akmeninės atramos už šventyklos teritorijos. Ten jaunuolis praleido daug mėnesių, kantriai kęsdamas negailestingas gamtos stichijas. Kiekvieną dieną jis matė šlavėją, pėdinantį į šventyklos kiemą.

Sykį, didelei jo nuostabai, senasis šlavėjas stabtelėjo ir kreipėsi į jį angliškai. Senukas, kurį sujaudino jaunojo vakariečio nuoširdumas, pareiškė vertinąs jaunuolio askezę. Lygiai taip, kaip netikėtai prakalbo, staiga jis vėl nutilo ir griebėsi savo kasdieninio darbo.

Vėliau, tą patį rytą, šventyklos vartai atsivėrė ir pasirodė du

vienuoliai. Jie pakvietė jaunuolį vidun ir nuvedė pas vyriausiąjį šventyklos dvasininką. Vaikinas neteko žado - vyriausiasis šventikas buvo tas pats kuklusis šlavėjas.

Jaunasis amerikietis jautė didžiulį dėkingumą už tai, kad jam buvo leista prisijungti prie kitų vienuolių. Jis suprato, kad šią privilegiją pelnė ryždamasis nugalėti savo išdidumą.