Nykštukas

Buvo toks neturtingas sodietis. Sėdėjo jis kartą vakare prie krosnies ir kurstė ugnį, o pati verpė. Ir sako jis:

– Oi kaip liūdna, kad mes neturim vaikų! Tylu namie, niekas niekur nė krepšt, o pažiūrėk kitur – juokas, šėlsmas.

– Taip, – atsakė pati ir atsiduso, – turėtume bent vieną, kad ir mažučiuką, ne didesnį už nykštį, vis būtų šis tas, ir kaip mes jį mylėtume!

Ir atsitiko, kad žmona netrukus pradėjo bloguoti ir po septynių mėnesių pagimdė vaikelį. Vaikelis buvo kaip vaikelis, sveikas, gražus, bet ne didesnis už nykštį.

Ir tarė jie:

– Štai ir sulaukėm, ko norėjom, dabar jau turėsim, ką mylėti.

O kad vaikelis buvo toks nedidukas, tai ir pavadino jį Nykštuku. Valgio trūkumu jis skųstis negalėjo, bet augti neaugo – koks buvo nuo gimimo, toks ir liko. Bet šiaip brendo ir protingėjo ir netrukus pasirodė visai guvus ir miklus vaikas besąs – būdavo, ko imasi, viskas eina jam kaip iš pypkės.

Susiruošė vieną dieną sodietis į mišką malkų kirsti ir kalba pats sau:

– Būtų gerai, kad turėčiau, kas man ratus atvažiuotų.

– Tėveli, – sušuko Nykštukas, – ratus aš atvažiuosiu, gali būti ramus, tik pasakyk kada, ir jie bus tuo laiku miške.

Nusijuokė žmogus ir sako:

– Kaipgi tu atvažiuosi, per mažas tu, nesuvaldysi vadžių ir arklio.

– Tai vieni niekai, tėveli, tik tegu mama pakinko man arklį, aš atsisėsiu jam į ausį ir pasakysiu, kur reikia eiti.

– Na, ką gi, – atsakė tėvas, – pabandykim.

Kai atėjo metas važiuoti, motina pakinkė arklį, įsodino Nykštuką į ausį, ir mažylis nuvažiavo, šūkčiodamas arkliui: „Nuo! Nie! Dešinėn! Kairėn!“

Viskas ėjo kuo gražiausiai, lyg būtų vadeliojęs tikras vežėjas, ir vežimas riedėjo tiesiausiu keliu į mišką. Ir atsitiko, kad ant vieno posūkio, kai mažylis sušuko: „Kairėn, kairėn!“ – iš kur buvę, kur nebuvę pasipainiojo du keleiviai.

– Kas gi čia dabar? – nustebo vienas. – Važiuoja vežimas, vežėjas ragina arklį, o kur tas vežėjas – nematyti.

– Čia tikrai kažkas ne taip, – tarė antrasis. – Pasekim paskui vežimą, pažiūrėsim, kur jis sustos.

O vežimas važiavo ir nuvažiavo į mišką, kaip tik ton vieton, kur buvo kertamos malkos. Pamatęs tėvą, Nykštukas sušuko:

– Matai, tėveli, aš ir atvažiavau, o dabar nukelk mane žemėn.

Kaire ranka tėvas paėmė arklį, o dešine iškėlė iš ausies sūnaitėlį, tas atsisėdo ant šiaudo ir sėdi sau patenkintas.

insert

Pamatę Nykštuką, abu keleiviai taip nustebo, kad net žado neteko. Paskui vienas pasivedėjo kitą į šalį ir sako:

– Žinai ką, šitas mažylis galėtų būti mums tikra laimė, jeigu mes jį dideliam mieste rodytumėm už pinigus. Pirkim jį.

Priėjo prie sodiečio ir sako:

– Parduok mums tą mažylį, jam bus gerai pas mus.

– Ne, – atsakė tėvas, – tai visas mano širdies džiaugsmas, ir už didžiausius pasaulio turtus aš jo neparduosiu.

Tačiau Nykštukas, išgirdęs apie derybas, užsiropštė sermėgos raukšlėmis tėvui ant peties ir sušnibždėjo į ausį:

– Tėveli, parduok mane, aš vis tiek pas tave sugrįšiu.

Ir pardavė tėvas jį už didelius pinigus tiems dviem keleiviams.

– Kur mums dabar tave padėti? – paklausė jie mažylį.

– Ak, užsikelkit ant skrybėlės krašto, ten aš galėsiu pasivaikščioti ir pasidairyti po apylinkes, nebijokit – nenukrisiu.

Tie sutiko, užsikėlė ant skrybėlės ir, kai Nykštukas atsisveikino su tėvu, iškeliavo toliau.

Ėjo, ėjo, kol pradėjo temti, tada mažylis ir sako:

– Nukelkit mane, reikalas spiria.

– Nelipk žemėn, – atsakė tas, ant katro skrybėlės jis sėdėjo, – bala nematė, paukščiai irgi kartais man užkrauna.

– Na jau ne, – atsakė Nykštukas, – aš žinau, kaip dera elgtis, greičiau nukelkit.

Vyriškis nusiėmė skrybėlę ir paleido mažylį į lauką pakelėj. Tas pašmižinėjo, palakstė tarp arimų grumstų, susirado pelės urvelį, šmurkšt ten ir įlindo.

– Labos nakties, gerbiamieji ponai, keliaukit sau sveiki be manęs! – nusišaipė iš urvelio mažylis.

Tie pribėgo ir ėmė lazdomis badyti žemę, bet badyk nebadęs – Nykštukas lindo ir nulindo gilyn, o tuo laiku visai sutemo, nebebuvo kas daryti, turėjo pikti ir tuščiomis kišenėmis namo keliauti.

Pamatęs, kad jie nuėjo, Nykštukas išlindo iš savo požeminės landos.

– Tokioj tamsoj pavojinga per arimus eiti, – tarė jis, – gali dar sprandą nusisukti ar koją nusilaužti.

Laimė, aptiko tuščią sraigės kiaukutą.

– Ačiū Dievui, – tarė jis, – čia jau galėsiu ramiai pernakvoti.

Ir įlindo į kiaukutą. Buvo jau beužmiegąs, tik staiga girdi – eina pro šalį du vyrai, vienas iš jų ir sako:

– Neišmanau, kaip čia reikėtų pagrobti turtingojo klebono pinigus ir sidabrą?

– Aš galiu tau pasakyti! – sušuko Nykštukas.

– Kas čia? – išsigandęs tarė vienas vagis. – Girdėjau, kažkas šneka.

Juodu sustojo ir ėmė klausytis. Tada Nykštukas ir vėl sako:

insert

– Paimkit mane, ir aš jums padėsiu.

– Kurgi tu esi?

– Paieškokit žemėje ir paklausykit, iš kur balsas eina, – atsakė jis.

Galų gale vagys jį surado ir pakėlė nuo žemės.

– Ak tu, pyply, ir kuo gi tu gali mums padėti? – tarė jie.

– Ogi štai kuo! – atsakė jis. – Aš įlįsiu pro geležinius virbus į klebono kamarą ir paduosiu jums, ko norėsit.

– Gerai, – tarė vagys, – pažiūrėsim, ką tu gali. Kai atėjo prie klebonijos, Nykštukas įlindo į

kamarą ir sušuko iš visos gerklės:

– Ar viską duoti, kas čia yra? Vagys išsigando ir sako:

– Kalbėk patyliukais, kad kas nepabustų. Nykštukas apsimetė nesupratęs ir vėl sušuko:

– Ką jums duoti? Ar duoti viską, kas čia yra?

Jo balsą išgirdo merga, miegojusi gretimam kambary, atsisėdo lovoje ir ėmė klausytis. Išsigandę vagys jau buvo besprunką, bet kiek pabėgėję atsipeikėjo ir pagalvojo: „Tas pyplys nori mus tik paerzinti.“ Sugrįžo atgal ir sušnibždėjo jam:

– Liaukis juokus krėtęs ir duok ką nors.

Bet Nykštukas vėl suriko, kiek tik gerklė leidžia:

– Viską aš jums paduosiu, tik ištieskit rankas!

Dabar merga jau aiškiai išgirdo balsą, pašoko iš lovos ir pakniopstom puolė prie durų. Vagys rūko ir nurūko, lyg visos pragaro galybės būtų juos viju sios. Nieko negalėdama patamsiais įžiūrėti, merga nuėjo užsidegti žiburio. Kai sugrįžo žiburiu nešina, Nykštukas nemačiom šmurkštelėjo pro duris lauk ir pasislėpė daržinėj. Merga apieškojo visus pakampius ir, nieko neradusi, vėl atsigulė – pamanė, kad apsisapnavo nemiegodama.

Nykštukas palandžiojo, pašmižinėjo po šieną ir susirado patogią nakvynei vietelę – pailsės, kol prašvis rytas, ir keliaus atgal namo pas tėvus. Bet buvo jam lemta ką kita patirti! Taip, daug vargo ir sielvarto būna šioje žemėje!

Vos pradėjus švisti, merga atsikėlė iš lovos gyvulių šerti. Pirmas jos žygis buvo į daržinę, ten nuėjusi, stvėrė šieno glėbį ir pataikė kaip tik tą, kur miegojo Nykštukas. O miegojo jis taip kietai, jog nieko nepajuto ir pabudo tik tada, kai, pagriebtas su šienu, atsidūrė karvės gerklėj.

– O ponedie! – sušuko jis. – Kaip aš čia atsidūriau tarp šitų girnų!

Tačiau greit susivokė, kur patekęs. Suprato: reikia saugotis, kitaip pakliūsi tarp dantų, ir karvė sukramtys. Bet paskui vis tiek norom nenorom turėjo leistis kartu su šienu į karvės pilvą.

– Šitoje trobelėje pamiršo langus iškirsti, – tarė jis, – ir saulė čia visai neįeina, žiburio taip pat nėra.

insert

Ir apskritai ta urkštynė jam nepatiko, o baisiausia, kad pro duris virto vis daugiau ir daugiau šieno ir darėsi vis mažiau vietos. Galų gale išsigandęs sušuko, kiek tik gerklė leidžia:

– Nebeduokit man daugiau šviežienos, nebeduokit man daugiau šviežienos!

Merga tuo metu melžė karvę. Girdi – kažkas rėkia, bet nieko aplink nematyti, o kai pažino, kad tai tas pats balsas, kur naktį girdėjo, taip persigando, jog iš baimės nuvirto nuo kėdutės ir išliejo pieną. Nulėkė tekina pas šeimininką ir sušuko:

– O Dieve, pone klebone, karvė žmogaus balsu prabilo!

– Gal iš galvos išsikraustei, – atsakė klebonas. Bet nuėjo pasižiūrėti, kaip čia yra. Ir, vos tik įkėlė

koją į tvartą, Nykštukas vėl sušuko:

– Nebeduokit man daugiau šviežienos, nebeduokit man daugiau šviežienos!

Dabar klebonas ir pats išsigando, pamanė, kad karvę piktoji dvasia apsėdo, ir liepė ją papjauti.

Papjovė karvę, o pilvą, kur lindėjo Nykštukas, išmetė ant mėšlyno.

Daug vargo Nykštukas padėjo, rabždindamasis iš karvės pilvo, galų gale lengviau atsikvėpė ir jau buvo bekišąs galvą laukan, bet čia atsitiko nauja nelaimė. Kur buvęs, kur nebuvęs atlėkė alkanas vilkas, mugurkt ir prarijo visą pilvą.

Bet Nykštukas nenuleido rankų. „Gal bus galima su vilku susitarti“, – pagalvojo ir sušuko jam iš pilvo:

– Vilkeli, aš žinau vieną vietą, kur tu galėtum skaniai pasivaišinti.

– O kur toji vieta yra? – paklausė vilkas.

– Tuose ir tuose namuose, tau tik reikia įlįsti pro pamazgų lataką ir rasi ten pyrago, lašinių ir dešrų kiek tik norėsi. – Ir smulkiai nupasakojo, kaip atrodo jo tėvų namai.

Vilkui dukart sakyti nereikėjo, naktį įsibraklino jis pro lataką į kamarą ir šveitė kiek tik valiojo. Prisiputęs norėjo tuo pačiu keliu sprukti lauk, bet nebegalėjo pralįsti – pilvas buvo per storas. Nykštukas to ir tikėjosi, dabar jis pakėlė vilko pilve baisų triukšmą – daužėsi ir rėkė, kiek tik gerklė leido.

– Užčiaupk kakarinę, – širdo vilkas, – dar žmones prikelsi!

– Na ir kas, – atsakė mažylis, – tu sočiai prisiėdei, noriu ir aš pasilinksminti.

Ir vėl pradėjo iš visos gerklės rėkauti. Nuo to riksmo pabudo tėvas ir motina, pribėgo prie kamaros durų ir pažvelgė pro plyšį vidun. Žiūri – vilkas. Tuoj puolė atgal, tėvas pasičiupo kirvį, motina – dalgį.

– Stok man už nugaros, – tarė tėvas, kai juodu įėjo į kamarą, – jeigu aš iš karto jo neužmušiu, tada pribaik tu ir perpjauk jam pilvą.

insert

Išgirdęs tėvo balsą, Nykštukas sušuko:

– Tėveli, aš esu čia, vilko pilve. Tėvas nudžiugęs tarė:

– Garbė Dievui, mūsų vaikelis atsirado!

Ir liepė pačiai padėti dalgį į šalį, kad nesužeistų Nykštuko. Paskui atsivėdėjo ir kad trenks vilkui per galvą, tas ir ištiesė kojas. Tada juodu atsinešė peilį ir žirkles, prapjovė vilkui pilvą ir ištraukė mažylį.

– Ak, – tarė tėvas, – kiek mes rūpesčių dėl tavęs prisikentėjom!

– Taip, tėveli, daug kur aš pabuvau! Garbė Dievui, kad dabar vėl galiu laisvai atsikvėpti!

– Tai kurgi tu buvai?

– Ak, tėveli, buvau aš pelės urve, karvės pilve ir vilko viduriuose. Dabar jau niekur iš jūsų nebeisiu.

– O mes tavęs už jokius pasaulio turtus daugiau nebeparduosim, – sakė tėvai, mylavo ir bučiavo savo mieląjį Nykštuką.

Paskui jį pavalgydino, pagirdė ir pasiūdino naujus

drabužius, nes senieji kelionėj buvo visai susidėvėję.