Ožka ir ožkelis

Buvo sau ožkelė balta, barzdota, raguota. Turėjo gražų, mažą ožkelį. Tas ožkelis dideliai mylėjo savo motinėlę — vis paskui ją lakstė ir vis bliovė: mee! mee! mee!

Vieną kartą užėjo didelis šaltis. Tuomet ožka tarė ožkeliui: ,,Aš eisiu j mišką žalio šėko paėsti, o tu pasilik tvartelyje, tik užsisklęsk duris, nieko neįsileisk: vilkas čia netoli valkiojas, gali tave sudraskyti. Kai sugrjšiu ir pasibelsiu, tada tu paklausk: „Kas čia?" Aš tau atsakysiu: „Tai aš, tavo motinėlė! Atsklęsk duris, sūnaiti!" Tuomet tu taip sakyk: „Motinėle, parodyk savo kojelę šit pro tą plyšj". Kai pamatysi mano kojelę, tuomet mane įsileisi".

Ožkelei taip kalbant, vilkas stovėjo už kertės ir viską girdėjo. Kai tik nuėjo ožka j mišką, vilkas, priėjęs prie tvartelio, tik tik tik — ir beldžias j duris.

—       Kas čia?

—      Tai aš, tavo motinėlė,— tęvai tęvai kaip tik galėdamas tarė vilkas.

Ožkelis tarė:

—     Pirma parodyk savo kojelę šit pro tą plyšį.

įkišo vilkas pro plyšį didelę gauruotą koją. Ožkelis taip išsigando, net subliovė šaukdamas:

—      Mano motinėlės kojelė balta, juoda pusnagėlė, o tavo gauruota, dideliais nagais. Nesklęsiu tau durų, ne!

Ir, sugriebęs kažką aštrų, įdūrė ožkelis vilkui į koją. Vilkas sukaukęs nubėgo į mišką. Vakare ožka parėjusi davė ožkeliui daug daug gardaus pienelio.