Penki iš vienos ankšties

Buvo ankštyje penki žirniai. Jie buvo žali, ankštis taip pat žalia, todėl manė, kad visas pasaulis irgi žalias; tai buvo, žinoma, visai teisinga. Augo ankštis, augo ir žirniai. Visi jie laikėsi išsirikiavę į vieną eilę — toks jau buvo jų būdas! Iš lauko pusės ankštį švietė ir šildė saulė, o lietus prausė ją. Viduj buvo šilta ir jauku, dieną šviesu, o naktį tamsu — taip, kaip ir turi būti. Žirniai augo ir augdami vis daugiau galvojo — juk reikia ką nors veikti!

— Argi dabar visą laiką mes čia taip būsime? — sakė jie. — Taip būdami galim visai į nieką pavirsti. Jaučiame, kad ten toliau visiškai kitas gyvenimas!

Praėjo kelios savaitės. Žirniai pageltonijo, pageltonijo ir ankštis.

— Visas pasaulis gelsta! — sakė žirniai, ir jie neklydo.

Bet staiga trakšt — kažkas nusiskynė ankštį ir įsikišo į savo kišenę, kur jau daug buvo priskinta tokių pat ankščių.

— Dabar netrukus mus išleis, — džiaugėsi, žirniai ir ėmė laukti.

— Norėčiau žinoti, kuriam iš mūsų penkių geriausiai pasiklos, — prabilo mažiausias žirnis. — Bet greitai pamatysime.

— Kas bus, tas bus! — pasakė didžiausias.

Plekšt ankštis išsižiojo, ir visi penki žirniai išvydo dienos šviesą. Mažas berniukas laikė juos ant delno ir džiaugėsi radęs gerų šovinių savo šautuvui. Jis beregint įsidėjo vieną žirnį į šautuvą ir iššovė.

— Lekiu į platųjį pasaulį. Pagaukit mane, kad geri! —sušuko žirnis ir dingo iš akių.

Du kiti žirniai sakė:

— Kur tik nukaksime, ten ir miegosime. — Paleisti iš šautuvo, jie dar spėjo tarti: —O, mes turėsime ilgą kelionę!

— O aš, — pasakė ketvirtasis,— lėksiu tiesiai į saulę! Saulė kaip tik tokia ankštis, kur man tinka!— ir tuojau išnyko.

— Kas bus, tas bus! — riktelėjo paskutinis žirnis ir išlėkė aukštyn i orą, paskui nukrito ant palėpės langelio senos lentos ir įriedėjo tiesiog į plyšį, iškimštą samanomis su minkšta žeme. Lindėjo ten žirnelis samanose pasislėpęs, bet viešpats dievas jo nepamiršo.

— Kas bus, tas bus! — kartojo jis.

Mažame palėpės kambarėlyje gyveno varginga moteriškė, dieną eidavo į svetimus namus kūrinti krosnių, pjauti malkų ir kitą darbą dirbti. Moteriškė buvo ir stipri, ir darbšti, o vis dėlto gyveno skurdžiai. Namie, tame mažame kambarėlyje, gulėjo jos vienintelė keliolikos metų dukrelė, liesa ir silpna, jau visi metai serganti; mergaitė, rodos, nenorėjo nei gyventi, nei mirti.

— Keliaus paskui savo sesutę, - dejavo jos motina. — Turėjau dvi dukreles. Žinoma, nelengva buvo jas abi išmaitinti. Viešpats ir padalino — vieną pasiėmė pas save. Kad tik šitos neprarasčiau, kad tik ji man liktų. Bet dievas, ko gero, nepanorės, kad ji gyventų atskirai nuo sesutės, ir pasišauks ją.

Bet serganti mergaitė gyveno. Ji visą dieną kantriai gulėjo lovoj, kol motina išėjusi dirbo.

Atėjo pavasaris. Kartą anksti rytą, kai motina rengėsi į darbą, o saulė, prasimušusi pro mažutį langą, smagiai šildė aslą, serganti mergaitė pažvelgė pro stiklą ir prašneko:

— Kas ten toks žalias matyti už lango ir juda nuo vėjo?

Motina priėjo ir pradarė langą.

— Čia koks augalėlis bus išdygęs, — tarė ji. — Gi žirnis išleido savo žalius lapelius! Ir kaip jis įlindo į tą plyšį? Štai tau ir darželis, gėrėkis juo!

Lovą pastatė arčiau lango, kad serganti mergaitė galėtų geriau matyti žirnio daigelį. Motina išėjo į darbą.

Vakare mergaitė pasakė:

— Mama, man rodosi, kad aš sveikstu. Šiandien saulė švietė man taip gražiai. Prašom pažiūrėti, kaip gerai auga žirnelis. Mane saulutė taip pat šildys, ir aš pasitaisysiu.

— Kad tik tau pasidarytų geriau! — atsiliepė motina, nors pati nelabai tikėjo, kad taip bus. Ji prie žalio daigo įsmeigė žabelį, kad jo nenulaužtų vėjas — juk tas žirnis tiek džiaugsmo padarė jos mergaitei!

Prie palangės tvirtai pririšusi virvelę, antrą jos galą ji pritvirtino prie lango viršaus, kad žirnis galėtų laikytis ir augdamas vyniotis aplink virvelę. Žirnis vyniojosi ir kiekvieną dieną vis didesnis augo.

— Žiūrėk, jau greitai pražydės!—pasakė vieną rytą motina, pradėjusi pati tikėti, kad jos ligonis gaili pasitaisyti.

Dabar mergaitė buvo smagesnė, daugiau kalbėjo, jau pati sėdosi lovoj ir nušvitusiomis akimis žiūrėjo į savo mažą darželį, kur vienui vienas teaugo žirnis.

Po savaitės ligonis pirmą kartą atsikėlė visą valandą. Ji šildėsi saulutėj ir jautėsi laiminga. Langas buvo atviras, o už jo išsiskleidė rausvas žirnio žiedelis. Mergaitė pasilenkė ir labai atsargiai pabučiavo švelnius žiedo lapelius. Ta diena jai buvo tikra šventė.

— Matyti, pats viešpats pasodino žirnį ir išaugino jį, kad suteiktų vilties ir džiaugsmo tau, o kartu ir man, — pasakė laiminga motina ir, žiūrėdama į tą žiedą, visa nušvitusi taip šypsojosi, lyg jis būtų tikras angelas sargas.

O kas gi atsitiko kitiems žirniams?

Tas, kur lėkdamas į platųjį pasaulį sakė: „Pagaukit mane, kad geri!" iš pradžių įkrito į stogo lataką, paskui pateko į karvelio gurklį ir ten gulėjo tartum pranašas Jonas banginio pilve.

Abu žirniai miegaliai nulėkė ten pat ir buvo karvelių sulesti, vadinasi, atnešė kokią naudą.

O ketvirtasis, kur norėjo lėkti į saulę, nukrito į klaną, ne vieną savaitę pratelkšnojo tenai dvokiančiame vandenyje ir nuo to visas išpurto.

— Vadinas, pasitaisiau aš! — didžiavosi žirnis. — Gretai sprogsiu. To, turi būt, joks žirnis iki šiol negalėjo ir negali pasiekti. Aš pats žymiausias iš visų penkių mūsų ankšties žirnių!

Ir jam visiškai pritarė vandens klanas.

Prie palėpės langelio stovėjo jauna mergaitė, jos akys spindėjo, o skruostai degė sveiku raudoniu. Ji sunėrė prieš žirnio žiedą savo plonas rankutes ir dėkojo už jį dievui.

O klanas sakė:

— Vis dėlto pats žymiausias žirnis — mano!