Profesorius ir studentas

Ateistas filosofijos profesorius aiškino savo studentams apie problemas, kurias mokslui kelia visagalis Dievas. Jis paprašė vieno iš naujokų atsistoti ir ėmė jo klausinėti.

Profesorius: „Taigi jūs tikite Dievu?“

Studentas: „Absoliučiai taip, pone.“

Profesorius: „Ar Dievas geras?“

Studentas: „Žinoma.“

Profesorius: „Ar Dievas visagalis?“

Studentas: „Taip.“

Profesorius: „Mano brolis mirė nuo vėžio, nors ir meldė Dievą jį išgydyti. Daugelis mūsų stengtųsi padėti ligoniui, bet Dievas to nepadarė. Tai kurgi Jo gerumas? A?“

Studentas tyli.

Profesorius: „Jūs negalite atsakyti, ar ne? Pradėkime iš naujo, jaunasis bičiuli. Ar Dievas geras?“

Studentas: „Taip.“

Profesorius: „Ar šėtonas geras?“

Studentas: „Ne.“

Profesorius: „Iš kur atsirado šėtonas?“

Studentas: „Iš Dievo.“

Profesorius: „Teisingai. Pasakyk man, sūnau, ar šiame pasaulyje yra blogis?“

Studentas: „Taip.“

Profesorius: „Blogio esama visur, ar ne taip? O Dievas viską ir sukūrė. Teisingai?“

Studentas: „Taip.“

Profesorius: „Tai kas gi sukūrė blogį?“

Studentas neatsako.

Profesorius: „Mokslas teigia, kad jūs turite penkias jusles jus supančiam pasauliui pažinti ir stebėti. Sakyk man, sūnau, ar kada matei Dievą?“

Studentas: „Ne, pone.“

Profesorius: „Pasakyk mums, ar kada girdėjai savo Dievą?“

Studentas: „Ne, pone.“

Profesorius: „Ar kada nors esi pajautęs savo Dievą, pajutęs jo skonį ar užuodęs savo Dievą? Ar esi praktiškai savo juslėmis patyręs Dievą?“

Studentas: „Ne, pone. Bijau, kad nesu to patyręs.“

Profesorius: „Bet vis dar Juo tiki?“

Studentas: „Taip.“

Profesorius: „Remdamasis empiriniu, bandomuoju, įrodomuoju metodais, mokslas teigia, kad tavo Dievas neegzistuoja. Ką dabar pasakysi, sūnau?“

Studentas: „Nieko. Aš turiu tik savo tikėjimą.“

Profesorius apibendrindamas: „Taip. Tikėjimas. Tai ir yra problema, su kuria susiduria mokslas.“

Į tai studentas atsakė klausimu: „Profesoriau, ar yra toks dalykas kaip šiluma?“

Profesorius: „Taip.“

Studentas: „O toks dalykas kaip šaltis?“

Profesorius: „Taip, žinoma.“

Studentas: „Ne, pone. Nėra.“

Pokalbiui taip pasisukus, auditorijoje įsivyravo mirtina tyla.

Studentas tęsė: „Pone, gali būti daug šilumos, dar daugiau šilumos, galite išgauti superšilumą, megakarštį, baltąjį įkaitinimą, gali būti labai mažai šilumos ar visai jos nebūti. Bet negalima turėti to, ką pavadintume šalčiu. Galime pasiekti 458 laipsnius žemiau nulio, o tai reiškia, kad visiškai nėra šilumos, ir tai yra riba.

Taigi nėra tokio dalyko kaip šaltis. Šaltis tėra žodis, kurį vartojame, kad nusakytume šilumos nebuvimą. Negalime išmatuoti šalčio. Šiluma yra energija. Šaltis nėra jos priešingybė, pone, bet  tiesiog šilumos nebuvimas.“

Auditorijoje tapo taip tylu, kad galėjai išgirsti krintant adatą.

Studentas „O ką manote apie tamsą, profesoriau? Ar yra toks dalykas kaip tamsa?“

Profesorius: „Taip. Jei nėra tamsos, tai kas tada yra naktis?“  Studentas: „Jūs ir vėl klystate, pone. Tamsa yra ko nors nebuvimas. Galite turėti nedidelę šviesą, normalią šviesą, ryškią  šviesą ar jos blyksnius. Bet jei neturite nuolatinės šviesos, vadinasi, neturite nieko, ir tai vadinama tamsa, ar ne? Iš tikrųjų tamsos nėra. Jei ji būtų, galėtumėte tamsą padaryti dar tamsesnę, juk taip?“

Profesorius: „Ką norite tuo pasakyti, jaunuoli?“

Studentas: „Pone, tvirtinu, kad jūsų filosofinė prielaida klaidinga.“

Profesorius: „Klaidinga? Gal paaiškintumėte, kodėl?“

Studentas: „Pone, jūs naudojate dualumo prielaidą. Argumentuojate, kad yra gyvenimas, o po jo — mirtis, geras Dievas ir blogas Dievas. Dievo suvokimą vertinate kaip baigtinį, ribotą, galimą išmatuoti. Pone, mokslas nesugeba paaiškinti net to, kas yra mintis. Jis naudoja elektrą ir magnetizmą, bet niekada jų nematė ir juo labiau iki galo neišsiaiškino, kas tai yra.

Vertinti mirtį kaip gyvybės priešingybę — vadinasi, nesuvokti fakto, kad mirtis kaip atskiras reiškinys neegzistuoja. Mirtis - tai ne gyvybės priešingybė, tai tiesiog jos nebuvimas.

Dabar sakykite man, profesoriau: jūs mokote savo studentus, kad jie atsirado iš beždžionių?“

Profesorius: „Jei turite omenyje natūralų evoliucijos procesą - taip, aišku, taip mokau.“

Studentas: „Ar kada nors matėte evoliuciją savo akimis, pone?“ Profesorius papurtė galvą ir šyptelėjo supratęs, kur link krypsta diskusija.

Studentas. „Kadangi niekas niekada nėra matęs, kaip veikia evoliucija, ir net negali įrodyti, kad tai yra nuolatinis, nenutrūkstamas procesas, ar jūs tiesiog nedėstote savo asmeninės nuomonės, pone? Ar jūs kartais nesate pamokslautojas, o ne mokslininkas?“ Per auditoriją nuvilnijo šurmulys.

Studentas kalbėjo toliau: „Ar kas nors šioje auditorijoje yra kada matęs profesoriaus smegenis?“ Auditorijoje nugriaudėjo juokas, o jaunuolis tęsė: „Ar kas nors iš čia esančiųjų yra girdėjęs profesoriaus smegenis, jas apčiuopęs ar užuodęs? Atrodo, niekam neteko to padaryti. Taigi, remdamasis patvirtintais empiriniu, bandomuoju, įrodomuoju metodais, mokslas teigia, kad jūs, pone, neturite smegenų. Tuomet su visa jums derama pagarba noriu paklausti: kaip galime klausytis jūsų paskaitų?“

Auditorija apmirė. Profesorius nenusakoma veido išraiška spoksojo į studentą ir galiausia tarė: „Manau, turite tiesiog tikėti mano dėstomomis paskaitomis, sūnau.“ Į tai studentas atsakė: „Štai taip, pone... Jungiamasis ryšys tarp žmogaus ir Dievo yra tikėjimas. Tik dėl jo viskas juda pirmyn ir gyvuoja.“