Ramunė

Tai paklausykite!

Už miesto, prie pat kelio, stovėjo vasarnamis. Greičiausiai, ir sveikas būsi matęs tuos namus. Prie namų buvo mažas darželis, aptvertas gražia tvorele, o už tvoros, netoli griovelio, tankioj žalioj žolėj išdygo maža ramunė. Saulė šildė ją savo karštais spinduliais lygiai kaip ir kitas puikias darželio gėles; todėl ji augo labai gražiai ir taip greitai, jog matyti galėjai jos dienos ūgi. Vieną rytą ji pražydo: balti žiedo lapeliai kaip kokie spinduliai mirgėjo aplink geltoną mažą saulutę vidury. Ramunei visai nerūpėjo, kad jos čia žolėj niekas nepastebės, kad ji — menkas, visų niekinamas žolynas; ne, ji buvo smagi ir linksma! Pakėlusi galvą aukštyn, tiesiai ji žiūrėjo į saulę ir klausėsi, kaip čiulba vieversėlis padangėje.

Ramunė jautėsi laiminga, ir jai buvo smagu, tartum kokioj didelėj šventėj, nors tai buvo paprastas pirmadienis. Vaikai buvo išėję į mokyklą, ir, kol jie ten mokėsi, sėdėdami suoluose, ramunė, supdamasi žalio stiebelio viršūnėje, taip pat mokėsi: ją mokė šviesioji saulė ir visa prigimtis, kaip yra geras ir maloningas viešpats dievas; jai labai tiko, kad vieversėlio giesmelėj ji girdėjo tą, ką jautė jos pačios širdis. Su tam tikra pagarba ji žiūrėjo į laimingą paukštelį, mokantį giedoti ir skraidyti, nei kiek nesigailėdama, kad pati neturi tos dovanos. „Aš matau ir girdžiu,— galvojo ji.— Saulė man šviečia, vėjas mane bučiuoja. O, kaip gausiai mane dievas apdovanojo!"

Daržely augo daug gražių ir puikių žolynų; kuo mažiau jie kvepėjo, tuo labiau pūtėsi. Bijūnai iš kailio nėrėsi, kad tik didesni atrodytų už rožes, lyg didumas būtų svarbiausias daiktas. Tulpės turėjo gražiausias spalvas; jos tai gerai žinojo ir kėlė aukštai galvas, kad visi jas matytų. Nei vienas žolynas nematė ramunės, augančios prie griovio. Bet ramunė dažnai, žiūrėdama į juos, galvojo: „Kokie jie išsipuošę, kokie gražūs! Dažnai, turi būti, atskrenda pas juos paviešėti gražūs paukšteliai! Gerai, kad man dievas davė arti augti: viską matysiu ir galėsiu gėrėtis!" Lig tik taip ji pamanė, čivir-čivir sučiviravo vieversėlis ir nusileido žemyn, bet ne prie bijūnų ir tulpių,—ne, jis nusileido tiesiai į žolę, kur augo ramunė. Kaip ji nustebo! Iš to džiaugsmo nebežinojo, ką daryti.

Paukštelis, straksėdamas aplink ją, čiauškėjo: „Kokia čia minkšta žolelė! Kokia daili gėlelė: aukso širdelė, sidabro drabužėlis!" Tikrai, geltonas ramunės žiedo vidurys buvo panašus į auksą, o balti lapeliai aplinkui tviskėjo kaip" sidabras.

Kokia laiminga buvo ramunė! Kaip ji džiaugėsi, to niekas negalėjo pasakyti. Vieversėlis pabučiavo ją savo snapeliu, pagiedojo jai giesmelę ir paskui vėl iškilo i mėlynąsias dangaus aukštybes. Turėjo koks ketvirtis valandos išeiti, kol gėlelė visai iš džiaugsmo atsipeikėjo. Nudžiugusi ir nušvitusi, ji pažvelgė į darželio gėles, tos, žinoma, turėjo regėti, kokia laimė ją ištiko; jos vienos tegalėjo suprasti jos džiaugsmą!.. Bet tulpės buvo dar labiau pasipūtusios kaip pirma ir iš piktumo susiraukusios žiūrėjo. Bijūnai atrodė taip pat baisiai pikti; laimė, kad jie nemokėjo kalbėti, kitaip būtų ramunei nuo jų tekę. Ramunė matė, kad jie kažko nesmagūs, ir jai labai jų gaila buvo.

Tuo laiku atėjo į darželį mergaitė su dideliu aštriu peiliu; ji priėjo tiesiai prie tulpių ir nupjaustė jas po viena kitos. „Oi,— atsiduso ramunė:— kaip baisu! Dabar galas joms!" Pasipjovusi gėlių, mergaitė vėl išėjo iš darželio. O ramunė džiaugėsi, kad ji — menka gėlelė ir auga ne daržely, o žolėje už tvoros. Saulei nusileidus, ji suglaudė savo lapelius ir užmigo. Miegodama visą naktį sapnavo gražų paukštelį ir skaisčiąją saulutę.

Kitą rytą, kai ramunė vėl linksmai ištiesė savo baltuosius lapelius lyg rankeles į saulę, ji vėl išgirdo vieversėlį giedant, bet šį kartą jis giedojo nesmagus. Ir koks jam vargšui galėjo bebūti smagumas? Jis buvo sugautas ir, įleistas į narvelį, kabėjo prie atviro lango. Jis giedojo apie laisvę, apie tai, kaip gera laisvam skraidyti, kur tik nori; jis giedojo apie jaunus, žalius lauko rugius ir apie dideles keliones, kurias jis darydavo per oro platybes savo greitaisiais sparneliais. Nelaimingas paukštelis buvo labai nuliūdęs: jis tupėjo mažam narvely, tupėjo sugautas.

Ramunė labai norėjo jam padėti. Bet kaip padėsi? To niekaip ji negalėjo išgalvoti. Dabar ji pamiršo visas savo gražybes, nebesigėrėjo karštaisiais saulės spinduliais, nebesidžiaugė mirgančiais savo žiedo baltaisiais lapeliais. Viską pamiršusi, ji tegalvojo apie sugautą paukštelį, nors jam niekuo negalėjo padėti.

Tuo metu iš darželio išėjo du vaikai; vienas turėjo rankoje peilį, tokį pat didelį ir aštrų kaip tas, kur mergaitė tulpes pjaustė. Jie stačiai priėjo prie ramunės, bet jai nei į galvą negalėjo ateiti, ko jiems iš jos reikėjo.

— Čia būtų gera velėna vieversėliui, pjaukime,— tarė vienas vaikas ir aprėžė su peiliu aplink ramunėlę langelį; ramunė liko pačiam vidury.

— Nuraškyk ramunę!— tarė antras vaikas.

Ramunė sudrebėjo iš baimės; ji žinojo, kad nuraškytos gėlės turi mirti, o ji labai norėjo dar gyventi ir kartu su velėna patekti į vieversėlio narvelį.

— Kam raškyti? Geriau palikime,— atsakė pirmasis vaikas: —su žolynu velėna bus gražesnė.

Ramunė išliko gyva ir pateko į vieversėlio narvelį.

Vargšas paukštelis balsu skundėsi netekęs laisvės, puldinėjo ir daužėsi į geležinius narvelio virbalus. Gailiaširdė ramunėlė nemokėjo kalbėti ir nei žodeliu negalėjo jo paguosti, nors ir labai norėjo. Taip praėjo visas rytas, ligi pietų.

— Čia nėra vandens,— skundėsi vieversėlis.— Visi kažkur išvaikščiojo ir pamiršo man paduoti gerti. Mano gerklė visai išdžiūvo! Aš visas degu ir alpstu! Oi, koks čia troškus oras! Aš turėsiu mirti ir atsisveikinti su šiltąja saule, su žaliaisiais laukais, su visomis pasaulio gražybėmis!

Norėdamas nors kiek atsigauti, vieversėlis įsmeigė giliai savo snapelį į drėgną velėną; tuo tarpu pastebėjo ramunę, linktelėjo jai galvą ir tarė:

— Ir tu čia, vargše, nuvysi! Viso pasaulio vietoj jie man davė tave ir tą velėnos kąsnelį! Jie mano, kad kiekviena žolelė gali čia man atstoti didelį medį, kiekvienas tavo žiedo lapelis — visą kvepiantį žolyną! O, tu man tik primeni, ko aš esu nustojęs!

„Kad galėčiau jį suraminti!"—galvojo ramunė. Bet ji negalėjo pajudinti nei vieno lapelio; tik jos žiedas vis didesnį ir didesnį leido kvapą. Vieversėlis tai pastebėjo ir nelietė ramunėlės, nors trokšdamas visą žolę išpešiojo aplinkui.

Atėjo ir vakaras, bet ištroškusiam paukšteliui niekas nenešė gerti. Tada jis iškėtė savo sparnelius, virpėdamas supleveno jais ir dar kelis kartus gailiai pyptelėjo „čir-čir-čir!"

Paskui jo galvelė nusviro į šoną, ir iš skausmo plyšo jam širdis...

Ramunė taip pat nebegalėjo suglausti savo žiedelio ir užmigti kaip pirma: nuliūdusi ir nusiminusi, ji palenkė savo galvą į žemę.

Tik kitą rytą atėjo vaikai ir, radę nebegyvą paukštelį, graudžiai apsiverkė. Paskui jie iškasė dailią duobelę, išbarstė ją žiedų lapeliais, o vieversėlio kūną įdėjo į gražią raudoną skrynutę. Nelaimingajam vieversėliui padarė karališkas laidotuves... Kai jis buvo gyvas ir giedojo, jie buvo jį pamiršę, laikė ankštam narvely ir troškino; o dabar jį puošė gėlėmis ir prie jo kapo liejo gailias ašaras.

O velėną su ramune išbloškė ant dulkino kelio. Niekam nerūpėjo menka gėlelė, kuri labiausiai gailėjo vieversėlio ir iš visos širdies troško jį paguosti.