Sargybinis

—       Tarkšt! '

Ir pabyra šukės.

—       Barkšt!

Ir pabyra skeveldros.

—       Tarkšt!

Kažkur už kampo.

Augutis ir Narsutis pasileido pustekiniais. Kas čia galėtų būti? Gatvelė tuščia, ir staiga nei iš šio, nei iš to — tarkšt, barkšt! Gal kokia staigmena?

Už kertės — čerpių rietuvė. A, tai stogdengiai atsivežė namams perdengti.

Už rietuvės — vaikiokas. Pasistiepia, pasiekia čerpę, pasiūbuoja abiem rankom — žlegt! Čerpė — pokšt, pabyra.

Sudūžta — gražu, nesudūžta — taip pat nieko sau — pokštelėja. Kitą mes — vis tiek suduš.

Po kojomis šukės ir sveikos čerpės raudonuoja.

—      Ak tu, niekdary! — pripuola Narsutis.— Kam daužai?

—      O kas tau? — atsikerta tasai.— Ne tavo čerpės, kam kiši nosį?

—      Ak ne mano čerpės? — supyksta Narsutis.— Va tvokstelsiu per sprandą, tai sužinosi, kieno čerpės.

Ir užsimojo kumšteliu.

Augutis petim nustūmė Narsutį. Sudraudė:

—      Atsirado tvarkdarys... Tuojau — su kumščiais. Čia tau ne bokso varžybos.

—      O kam daužo? Liaudžiai — nuostolis.

—      Manai, jis žino, kas ta liaudis? Juk matai—dar mažas.

—      O tėvai negali pasakyti?

—      Tėvai, tėvai... O gal jie darbe, nejau viską sužiūrės.

Ir — dėdamas ant žemės portfeliuką:

—      Geriau eik šen, sukrausim atgal į rietuvę. Tegul nesimėto.

Plušėjo tylėdami, atsargiai. Darbas skubus, o laiko — mažai: pamoka prasidės.

—      Padėk! — nepiktai kreipėsi į išsigandusį berniuką.

Tas nedrąsiai paėmė čerpę.

—      Vėluojamės! — šūktelėjo Narsutis, išgirdęs skambutį.

—      Baik vienas, kad išmėtei! — riktelėjo Augutis.

—      Ir saugok! — pridėjo Narsutis.— Tai liaudies turtas! Abu čiupo portfelius ir jau iš vietos paknopstomis šovė į mokyklą. Už posūkio stabtelėjo, ar neišgirs to „tarkšt, barkšt"! Ne. Tyku. Vadinasi, suprato.

Grįždami po pamokų, pasuko prie čerpių. Sukrautos j rietuvę, net lūžgaliai sudėlioti — atskirai, į šūsnelę.

—       Negalima! — iš už rietuvės išlindo tas pats mažylis su šautuvėliu rankose.— Čia — liaudies turtas!

Bet, pamatęs jau pažįstamus veidus, nuleido ginklą.

Kai jie nutolo per vieną sviedinio metimą, jis šūktelėjo įkandin:

—      O kas ta liaudis?

—       Kas liaudis?..— Narsutis, tankiai mikčiodamas, pažvelgė į Augutį.

—       Liaudis — tai mes,— nemikčiodamas atsakė Augutis.— Visi geri žmonės!

—      Ir aš? — paklausė mažylis.

—       Ir tu! — atsakė Augutis. Paskui, kiek pagalvojęs, pridūrė.

—      Jei nedarysi eibių.

Grūdelis prie grūdelio — štai ir pūrelis. Savo kieme ir gaidys gudrus.