Sidabro noragai

— Tėveli, dėl ko anie noragai, kur guli svirne, tokie juodi, o Šitie prie žagrės gražiai žvilga? Galbūt jie sidabro?

Taip klausė šešerių metų Algirdukas, sutikęs tėvą su arklu iš lauko sugrįžtant

— Ir šitie žvilgantieji noragai, ir anie pajuodavusieji — toje pačioje kalvėje ir iš tos pačios geležies padirbti. Bet šitie, kur prie žagrės, kasdien darbe; nuo darbo jie nusišveitė, pasidarė gražūs. O anie, nors drauge su šitais pirkti, bet per metus, gulėdami svirne be jokio darbo, pajuodavo ir aprūdijo.

Ar ne taip esti ir su žmonėmis!