Sigutė

Gyveno kitados brolis, kuris turėjo seserį sigutę, labai gerą ir gražią mergaitę. Jų motina buvo mirusi, o ūkį valdė pamotė ragana. Pamotė turėjo ir savo tikrą dukterį, kuri buvo negera ir nedaili. Ji vaikščiodavo išsipuošusi, išsipusčiusi ir nieko neveikė.

Kol brolis buvo namie, ir Sigutės gyvenimas nebuvo per sunkus, nors pamotė jos nekentė. Bet vieną kartą brolis išjojo į karą, į tolimas šalis, ir jo sesuo liko prie pamotės. Ir pradėjo pamotė visaip Sigutę varginti: turėjo dirbti sunkiausius darbus, ganyti gyvulius, o valgyti mažai duodavo. Pamotei atrodydavo, kad Sigutė per mažai dirba, dykinėja.

Vieną dieną Sigutei genant gyvulėlius ragana liepė nusivilkti suplyšusius marškinius ir duodama kuodelį pakulų pasakė:

Susiverpki verpimėlį,

Išsiauski audimėlį.

Pasisiūsi - bevilkėsi.

Sigutė paėmė pakulas ir verkdama išginė gyvulius. Pagailo žalai karvutei našlaitės ir sako:

Vai, Sigute našlaitėle,

Nei tu verki, nei dejuoki,

Aš suverpsiu ir išausiu marškinėlius.

Suglemžė žala karvutė pakulas ir atrijo gražius drobės marškinius. Sigutė labai džiaugėsi ir bučiavo karvutę.

Bet ragana baisiai supyko pamačiusi, kad podukra vilki naujais drabužėliais. Rytojaus rytą ji vėl padavė pakulas ir pasiuntė savo dukrą pažiūrėti, kaip Sigutė verps, aus ir siūs. Duktė viską pamatė ir papasakojo motinai apie žalos karvutės pagalbą našlaitei.

Užsirūstino ragana ir nusprendė Sigutę pražudyti. Ji iškasė po slenksčiu duobę ir pripylė ją pilną žarijų, o kai Sigutė parginė gyvulius, pavadino ją į pirkią:

Eik, Sigute, eik, dukrele,

Šilta duona šiandien kepta,

Rūgšti gira vakar raugta,

Pavalgysi, atsigersi,

Sigutė jau norėjo eiti, bet čia pasipainiojo šunelis, kuris viską matė ir perspėjo:

Neik, Sigute, neik, sesele,

Po slenksčiu duobė žarijų,

Kai tik eisi ir įpulsi.

Supyko ragana ir išsuko šuneliui pirmutinę kojelę, o rytojaus dieną ir vėl kviečia Sigutę, bet ir vėl šunelis ją perspėjo. Netverdama pykčiu ragana išsuko jam ir antrą kojelę. Taip buvo trečią ir ketvirtą dieną, o penktąją - ragana ištraukė šuneliui liežuvį.

Dabar Sigutės nebuvo kam perspėti. Sigutė ėjo, įpuolė į žarijų duobę ir sudegė. Rytojaus dieną kaimenę ginė raganos duktė, o žala karvutė, priėjus prie slenksčio, pažino Sigutės pelenus, liežuviu lyžtelėjo, žalia seile dryktelėjo ir iš pelenų išskrido pilkoji antelė.

Po kelių dienų grįžo iš karo Sigutės brolis. Jodamas per mišką išgirdo savo sesers balsą:

Vai, broleli raitužėli,

Pamotė žarijų duobę

Man pripylė prie pat slenksčio,

Kai tik ėjau ir įpuoliau.

Vai, broleli raitužėli,

Žala karvutė lyžtelėjo,

Žalia seile dryktelėjo –

Aš pavirtau į antelę.

Brolis labai perpyko ant raganos ir ryžosi jai atkeršyti. Ištepė žirgo šoną sakais ir joja namo. Sustojo prie durų, o pamotė jį pamačiusi išbėgo pasitikti. Bet negali praeiti, nes žirgas stovi ant kelio. Norėdama jį nuvaryti, sudavė ranka, o ta iš karto prilipo. Šėrė antra - ir antra prilipo. Spyrė koja - ir tos negali atitraukti. Pamėgino antrą - vėl tas pats. Drožė kakta - tos negali pajudinti.

Tada brolis pasakė:

- Tai tau, pamote raganėle, už mano seserėlę Sigutę.

Atsisukęs į žirgą pridūrė:

- Lėk, žirgeli, kur kojos neša, per laukus, girias ir kalnus ir grįžk be jos.

Žirgas sužvengė ir nulėkė per laukus, nunešdamas piktąją pamotę.

Kai tik ragana pradingo, pilkoji antelė atvirto vėl Sigute, ir prieš brolį stojo jo geroji sesutė. Kai nebuvo pikčiurnos, jie abu gyveno laimingai, neskriausdami ir pamotės dukters.