Varlė karalaitė

Vienoje karalystėje, vienoje viešpatystėje gyveno karalius ir turėjo tris sūnus. Jauniausias buvo vadinamas karalaičiu Ivanu.

Pasikvietė kartą karalius sūnus ir sako:

—       Vaikai mano mielieji! Jūs dabar jau suaugę, laikas pagalvoti apie nuotakas.

—       Kam gi mums, tėveli, pasipiršti?

—       O jūs paimkite po strėlę, įtempkite tamprius lankus ir paleiskite jas į skirtingas puses. Kur strėlė nukris, ten ir pasipirškite.

Išėjo broliai į platų rūmų kiemą, įtempė tamprius lankus ir iššovė.

Paleido strėlę vyriausiasis brolis, ir nukrito ji bajoro kieme, ties merginų kambario langais, ir pakėlė ją bajoro duktė.

Paleido strėlę vidurinysis brolis, nulėkė ji į turtingo pirklio kiemą ir nukrito Šalia gražaus priebučio. O tame priebutyje stovėjo pirklio duktė. Ji ir pakėlė strėlę.

Paleido strėlę karalaitis Ivanas — nušvilpė ji tiesiai į klampią pelkę, ir pakėlė ją varlė kvarklė.

Išėjo vyresnieji broliai ieškoti savo strėlių ir tuojau jas rado: vienas bajoro seklyčioje, kitas — pirklio kieme.

O karalaitis Ivanas ilgai negalėjo rasti savosios strėlės. Dvi dienas klaidžiojo jis po miškus ir kalnus, o trečią dieną priėjo klampų liūną. 2iūri — tupi ten varlė kvarklė, jo strėlę žabtuose laiko.

Karalaitis Ivanas jau norėjo bėgti šalin ir palikti savo radinį, bet varlė prakalbėjo:

—       Kva kva, karalaiti Ivanai! Prieik prie manęs, paimk savo strėlę, o mane j žmonas.

Nuliūdo karalaitis Ivanas ir sako:

—       Kaipgi aš imsiu tave į žmonas? Žmonės mane pirštais užbadys!

—       Imk, karalaiti Ivanai, nesigailėsi!

Pagalvojo pagalvojo karalaitis Ivanas,

paėmė varlę kvarklę ir parsinešė į savo karalystę.

Parėjo vyresnieji broliai pas tėvą ir papasakojo, kur jų strėlės nukrito.

Papasakojo ir karalaitis Ivanas. Pradėjo broliai iš jo šaipytis, o tėvas ir sako:

—       Vesk kvarklę — nieko nebepaveiksi!

Štai atšoko trejas vestuves visi trys karalaičiai: vyresnysis su bajoraite, vidutinysis su pirklio dukra, o karalaitis Ivanas su varle kvarklė.

Kitą dieną po vestuvių pasišaukė karalius savo sūnus ir sako:

—      Na sūneliai mano brangiausieji, dabar jūs visi trys vedę. Norėčiau sužinoti, ar moka jūsų žmonos šeimininkauti? Tegu iškepa man kiekviena po kepalą minkšto balto ragaišio.

Nusilenkė karalaičiai tėvui ir išėjo.

Sugrįžo karalaitis Ivanas į savo menes nelinksmas, maištingą galvą žemai nuleidęs.

—      Kva kva, karalaiti Ivanai,— sako varlė kvarklė,— ko tu toks nusiminęs? Gal rūstų žodį iš savo tėvo išgirdai?

insert

—      Kaip nebūsiu nusiminęs! — atsako jai karalaitis Ivanas.— Tėvelis liepė tau iškepti kepalą balto minkšto ragaišio.

—      Nesielvartauk, karalaiti Ivanai! Verčiau eik gulti ir gerai išsimiegok: rytas protingesnis už vakarą!

Paguldė kvarklė karalaitį miegojo pati išsinėrė iš varlės odos ir pavirto skaisčia mergele Vasilisa Išmintingąja — tokia gražuole, kad nei pasakoj apsakysi, nei plunksna aprašysi!

Paėmė ji tankų rėtį, smulkų sietelį, nu- sijojo miltus kvietinius, užmaišė tešlą baltąją, iškepė kepalą ragaišio — puraus ir minkšto, papuošė jį įmantriai ir sumaniai: iš šonų miestai su rūmais ir sodais, viršuje — paukščiai skrajūnai, apačioje — žvėrys bėgūnai...

Rytą žadina kvarkliukė karalaitį Ivaną:

—      Metas, karalaiti Ivanai, kelkis, ragaišį nešk!

Žvilgtelėjo karalaitis į bandutę ragaišio — net nustėro: kaip gyvas tokio akyse neregėjo!

Padėjo kepalą ant auksinio dėklo, nunešė tėvui.

Atėjo ir vyresnieji karalaičiai, atnešė savo kepalus ragaišio, bet į tokius ir žiūrėti nesinori: bajoro dukrai ragaišio pluta apsvilo, pirklio dukteriai žalias ir kreivas išėjo.

Karalius iš pradžių paėmė ragaišį iš vyriausiojo karalaičio, pažvelgė į jį ir įsakė išmesti rūmų šunims.

Paėmė iš viduriniojo, pažvelgė ir tarė:

—          Tokį ragaišį galima valgyti tik iš bado.

Atėjo ir karalaičio Ivano eilė. Karalius paėmė iš jo ragaišį ir pasakė:

—          Štai tokį ragaišį tik per dideles šventes ant stalo dėti!

Ir tuojau pat davė sūnums naują įsakymą:

—          Norėčiau žinoti, ar gražius rankdarbius jūsų žmonos moka dirbti. Paimkite šilko, aukso ir sidabro, ir tegul jos savo rankomis išaudžia man po kilimą!

Sugrįžo vyresnieji karalaičiai pas savo žmonas, persakė joms karaliaus įsakymą. Ėmė žmonos šauktis mamytes, aukles ir nešiotes, kad šios padėtų joms austi kilimus. Bematant mamytės, auklės ir nešiotes susirinko ir pradėjo kilimus austi siuvinėti — kuri sidabru, kuri auksu, kuri šilku.

O karalaitis Ivanas pargrįžo namo nelinksmas, žemai galvą maištingą nuleidęs.

—          Kva kva, karalaiti Ivanai,— sako kvarklė,— ko tu toks nusiminęs? Ar rūstų žodį tėvas tau pasakė?

—        Kaip aš nebūsiu nusiminęs! — atsako karalaitis Ivanas.— Tėvelis liepė per vieną naktį išausti kilimą raštuotą!

insert

—        Nesikrimsk, karalaiti Ivanai! Gulkis ir ramiai miegok: rytas už vakarą protingesnis!

Paguldė jį kvarklė miegoti, o pati išsinėrė iš varlės odos, pavirto skaisčiąja mergele Vasilisa Išmintingąja ir pradėjo kilimą austi. Durs adata — gėlelė pražysta, durs dar kartą — vingrūs dailės raštai randasi, įdurs trečią kartą — paukščiai skraido...

Saulutė dar nepatekėjo, o kilimas jau baigtas.

Rytą pabudo karalaitis Ivanas, užmetė akį į kilimą, žado neteko: kilimas buvo toks stebuklingai gražus, jog nei sugalvosi, nei numanysi, gai tik pasakoje apsakysi...

Atėjo visi trys broliai pas karalių, ir kiekvienas savo kilimą atsinešė. Pirmiausia karalius paėmė vyriausiojo karalaičio kilimą, apžiūrėjo ir burbtelėjo:

—        Toks kilimas tik arkliams nuo lietaus uždengti!

Paėmė viduriniojo, apžiūrėjo ir pasakė:

—        Tokį tik prie vartų tiesti!

Paėmė karalaičio Ivano kilimą ir pasakė:

—        O šitą kilimą tik per dideles Šventes mano menėje pakloti!

Ir tuojau davė karalius naują įsakymą: visi trys karalaičiai turi atvykti pas jį į puotą su savo pačiomis. Nori karalius pasižiūrėti, kuri iš jų geriausiai šokanti.

Nuėjo karalaičiai pas savo pačias.

Eina karalius Ivanas nuliūdęs ir galvoja: „Kaipgi aš rodysiuos puotoje su savo kvarklė?

Parėjo namo, kvarklė klausia:

—         Ko gi vėl, karalaiti Ivanai, toks susikrimtęs, neramią galvą žemai nuleidęs? Kodėl toks nusiminęs?

—         Kaip aš nebūsiu nusiminęs! — atsako karalaitis Ivanas.— Tėvelis liepė man tave į puotą rytoj atsivežti...

—         Neliūdėk, karalaiti Ivanai! Gulkis ir miegok: rytas protingesnis už vakarą!..

Kitą dieną, kai atėjo metas j puotą važiuoti, kvarklė ir sako karalaičiui:

—       Karalaiti Ivanai, važiuok vienas j karaliaus puotą, o aš paskui tave seksiu. Kai išgirsi bildesį ir dundesį, neišsigąsk, tark: „Tikriausiai čia mano varlė skrynutėje važiuoja!"

Atvyko karalaitis Ivanas skirtą valandą pas karalių j puotą vienas.

O vyresnieji broliai atskubėjo į rūmus su savo pačiomis, išsipusčiusiomis, išsipuošusiomis. Stovi ir iš Ivano karalaičio šaiposi:

—        Ko gi tu, brolau, be pačios atėjai? Nors skepetaitėje būtum susisukęs, duotum visiems išgirsti, kaip ji kvarksi!

Staiga kilo didžiulis bildesys ir dundesys, net visi rūmai sudrebėjo susiūbavo. Visi svečiai sujudo, išsigando, pašoko iš vietų — nežino, ką ir bedaryti. O karalaitis Ivanas ir sako:

insert

—        Nebijokite, brangūs sveteliai! Tikriausiai čia mano varlė skrynutėje beatvažiuojanti!

Pribėgo visi prie langų ir mato: lekia, bėgūnai, šuoliuoja raiteliai, o jiems iš paskos važiuoja paauksuota karieta, poros bėrių traukiama.

Privažiavo karieta prie vartų, ir išlipo iš jos Vasilisa Išmintingoji. Paėmė ji karalaitį Ivaną už rankos ir nusivedė už ąžuolinių skobnių, užtiestų raštuotomis staldengtėmis.

Pradėjo svečiai valgyti, gerti, linksmintis.

Vasilisa Išmintingoji atsigeria iš taurės, o likutį į kairę rankovę susipila. Paragavo keptos gulbės, kaulelius į dešinę rankovę susikišo.

Vyresniųjų karalaičių žmonos pamatė ir pačios ėmė taip daryti: ko neišgeria, į rankovę pila, ko nesuvalgo, į kitą deda. O kam, dėl ko ir pačios nežino.

Pakilo svečiai iš užstalės, ėmė groti muzika, prasidėjo šokiai. Išėjo ir Vasilisa Išmintingoji šokti su karalaičiu Ivanu. Mostelėjo kairiąja rankove — patvino ežeras, mostelėjo dešiniąja — ėmė plaukti po ežerą baltos gulbės. Karalius ir visi svečiai atsistebėti negali. O kai ji liovėsi šokti, viskas išnyko: ir ežeras, ir gulbės...

Išėjo šokti vyresniųjų karalaičių žmonos. Kai mostelėjo savo kairiosiomis rankovėmis, visus svečius apliejo ir aptaškė; kai mostelėjo dešiniosiomis — kaulų nuograužomis apibėrė; pačiam karaliui akies vos neišmušė. Karalius supyko ir įsakė jas išvyti iš menės.

Kai puota ėjo į pabaigą, karalaitis Ivanas nutaikė akimirką, parbėgo namo. Surado varlės odą ir ją įmetė į ugnį.

Parvažiuoja Vasilisa Išmintingoji namo, susizgribo — nėra varlės odos! Puolė jos ieškoti. Ieškojo ieškojo, nerado ir sako karalaičiui Ivanui:

— Ak karalaiti Ivanai, ką gi tu padarei! Kodėl sudeginai manąją varlės odą? Jei būtum truputį palaukęs, amžinai tavo būčiau buvusi. O dabar keliauk sveikas ieškoti manęs už devynių žemių, už devynių marių, į didžiai tolimą karalystę, saulėtą viešpatystę pas Koščejų Nemirtingąjį. Kai tris poras geležinių kurpių sunešiosi, kai tris geležinius pyragus sugrauši, tiktai tada surasi mane...

Pasakė, pavirto baltąja gulbe ir išskrido pro langą.

Nuliūdo karalaitis Ivanas nepaguodžiamai. Išsiruošė į kelionę, pasiėmė lanką, strėlių, apsiavė geležinėmis kurpėmis, įsidėjo į kuprinę tris geležinius pyragus ir išėjo ieškoti savo žmonos, Vasilisos Išmintingosios.