Vieno vargšo sapnas

Gyveno kartą Bagdade žmogus, kuris laikė save nelaimingiausiu iš visų. Viena, jis negalėjo rasti sau darbo ir neturėjo iš ko parūpinti savo šeimai pastogės. Lindėjo prisiglaudęs kieno sugriuvusiuose namuose už miesto. Antra, jis turėjo pačią, iš kurios niekada negirdėjo malonesnio žodžio. Nuolat ji dejavo skundėsi, vis griaužė vyrą, vadino jį tinginiu ir žiopliu.

—      Man vienas vargas su tavim,— šaukė ji spiegiančiu balsu: — tu neturi gėdos daugiau kaip koks akmuo! Tu nematai, kad apiplyšusi vaikščioja tavo pati, kad vaikai stimpa badu! Amžinas tu driskis!

Nedidelis malonumas jam buvo klausyti tokių žodžių. Be viso to, jo nelaimę didino dar nakties sapnai. Lig tik užmigs, tuoj sapnuoja, kad jis keliauja, keliauja nesilsėdamas per plačiausias erdves, ant pečių velka sunkią naštą, ir koks balsas be paliovos jam į ausis kala: „Keliauk į Kairą! Keliauk į Kairą! Kairas tave sukurs!" Ta kelionė buvo tokia sunki, balsas toks įkyrus, jog jis rytą kėlė visas suprakaitavęs ir labiau nuvargęs, negu einant gulti.

Savo sapną jis pasakė pačiai:

—      Aš manau keliauti į Kairą!

—      Į Kairą! — sušuko pati, juokdamasi iš jo: — Ar tu bent žinai, kur tas Kairas? Už tūkstančio mylių nuo čia, ir tau reikėtų eiti pėsčiam...

Ir, piktai žiūrėdama, šaukė ji toliau:

—      Iš kur tas tavo pakvaišimas keliauti į Kairą? O jei kartais ir nukeliautum, kada gi grįši? Tu nori kažkur trūkti sprandą ir palikti mane su vaikais badu mirti! Matykit, jis į Kairą!

Žmogelis daugiau nebekalbėjo apie Kairą, bet nenustojo apie tai svajoti.

Netoli nuo tų sugriuvusių namų, kur jis gyveno, buvo šulinys švaraus geriamo vandens. Dažnai jis sėdėdavo prie to šulnio, laukdamas pasirodant keleivių. Jei jie sustodavo pasisemti vandens, jis jų klausdavo, ar neturėtų kokio jam darbo. Tuo būdu jis pelnydavo kokį pinigėlį.

Kartą, kai jis ten savo papratimu sėdėjo, visas karavanas sustojo prie to šulnio pasiganyti. Keleiviai pagirdė savo kuprius, pasiėmė atsargai vandens ir šnekėjosi tarp savęs. Iš jų šnekos tas vargšas suprato, kad jie keliauja į Kairą.

Į Kairą! Jis prisiartino prie jų ir prašė paimti jį su savim kartu keliauti, žadėdamas jiems atsilyginti darbu.

Tie atsakė:

—      Su mielu noru, lipk ant kurio gyvulio kupros!

Žmogelis tuoj pasiskubino užlipti ant vieno atsiklaupusio kuprio, kol jis dar neatsistojo stačias, ir pasislėpė už maišų, kad jo iškeliaujant nepamatytų pati. Naktį jis praleido su gyvuliais ir žmonėmis po atviru dangum. Tą naktį, po daugelio savaičių, pirmą kartą nesapnavo.

Su tuo karavanu jis keliavo visą laiką, kol vieną dieną, leidžiantis saulei, išvydo Kairo bokštus. Pasiekęs miestą, karavanas beregint išsiskirstė, ir tas žmogelis naktį liko vienui vienas. Neturėdamas pinigų nei vietos kur prisiglausti, jis klaidžiojo gatvėmis, kol iš nuovargio sugriuvo prie šaligatvio, užsimerkė ir užmigo.

insert

Staiga jį prikėlė iš miego kas pagriebęs kietais pirštais už peties ir surikęs šiurkščiu balsu:

—      Kelk! Užtektinai mes turim elgetų čia Kaire! Stok! Greičiau!

Tvirta ranka pakėlė jį nuo žemės, nuvarė miesto gatvėmis lig kalėjimo ir uždarė. Nukamuotas, alkanas ir drebantis iš baimės vargšas išbuvo ten susirietęs ant šiaudų krūvos, kol jį nuvedė pas teisėją.

Teisėjas, aukštai atsisėdęs, žvilgtelėjo į jį rūsčiai ir paklausė:

—      Iš kur tu čia atsibastei?

—      Iš Bagdado, vargšų globėjau!

—      Kokiu būdu? — vėl paklausė teisėjas.

—      Su karavanu,— atsakė žmogelis.

—      Ir ko čia taip toli keliavai?

—      Keistas daiktas, tikra kvailystė kiekvienam pasirodys,— nedrąsiai pasakė žmogelis,— bet mane čia atviliojo sapnas. Kas naktį aš sapnavau, kad Kaire praturtėsiu. Bet vietoj turto patekau į kalėjimą!

Jis nuleido galvą iš gėdos ir stovėjo apyverksnis. Teisėjas buvo gailestingas žmogus ir tarė:

—      Nėra ko čia labai nusiminti. Dabar tu neesi vargingesnis kaip iškeliaudamas. Še tau pusė dinaro... Nusipirk duonos ir grįžk namo!

Vargšas paėmė pinigą, padėkojo teisėjui ir tarė:

—      Kaip man grįžti namo?

—      Džiaukis, kad aš tave sveiką paleidau,— pasakė piktai teisėjas: —- paprastai mes čia Kaire elgetas ir valkatas uždarom į kalėjimą ir juos pamirštam. Aš pasigailėjau tavęs, kad atvirai man atsakei. Bet daugiau nebūk toks kvailas ir netikėk į sapnus!

Žiūrėdamas į jį, teisėjas kiek patylėjo ir pridūrė:

—      Dabar pasakysiu smagesnį tau daiktą. Ir aš kiekvieną naktį, kaip tu, panašiai sapnuoju, bet aš ne toks paikas, kad tikėčiau!

—      Ar aš galiu paklausti, koks tas sapnas? — atsiliepė žmogelis ne tiek iš smalsumo, kiek norėdamas pasirodyti mandagus.

—      Spręsk dabar pats, koks kvailas gali būti sapnas! Aš sapnuoju, kad esu vienas, visai vienas už Bagdado miesto prie kažkokio šulinio, esančio vienų sugriuvusių namų kieme.

Tai išgirdus, vargšo širdis ėmė smarkiau plakti.

—      Būnant prie to šulinio,— varė toliau teisėjas,— koks balsas man sako: „Kask! Kask ties tuo judančiu akmeniu! Ten paslėptas lobis. Kas atkas, ras didelį turtą!" Jei aš būčiau toks pusgalvis, kaip tu, ir tikėčiau, ką sapnuoju, tuoj lėkčiau į Bagdadą su kastuvu ant pečių ieškoti to šulinio.

insert

Sulig tais žodžiais, atmetęs galvą, teisėjas ėmė balsu juoktis. Tas vargšas irgi labai juokėsi. Bet jis stengėsi kiek prilaikyti savo juoką, kad neparodytų, kaip jį nudžiugino tie teisėjo žodžiai.

—      Dabar sudieu ir laimingai keliauk sau į Bagdadą!—tarė teisėjas, paliovęs juoktis.

—      Labai dėkui,— pasakė žmogelis.

Grįžtant jam kelias pasirodė daug trumpesnis, nors reikėjo beveik visą laiką eiti pėsčiam. Tik retkarčiais koks keleivis iš pasigailėjimo davė jam sėsti ant savo gyvulio.

Buvo nakties metas, kai jis pasiekė savo lūšną. Per blankią šviesą galėjo matyti kiemą ir tą šulinį.

Vargšui nereikėjo daug ieškoti tą judantį akmenį, jis gerai žinojo jo vietą. Jis išlupo jį su plikomis rankomis ir ėmė kasti žemę. Žemė buvo palaida, nesunki versti. Pakasėjęs kokią valandą, jis užčiupo sunkų šikšninį maišelį. Ištraukęs maišelį atrišo, ir rubinai, deimantai, perlai, smaragdai sublizgėjo mėnesio šviesoj. Vargšas žmogelis norėjo juoktis, taip garsiai juoktis, kaip juokėsi Kairo teisėjas, tik bijojo prikelti savo pačią.

Jis pakišo šikšninį maišelį po suplyšusiu apklotu ir atsigulė. Rytą prikėlė jį iš miego spiegiantis pačios balsas. Atmerkęs akis, jis pamatė ją stovint priešais sugniaužus kumščius.

— Štai,-— šaukė ji,— vėl parsivilko tas nenaudėlis! Norėčiau žinoti, kurgi nelabasis tave nešiojo?  — Kaire buvau.

—Kaire! Manau, tu ten labai praturtėjai! — tarė pati, juokdamasi iš jo.

— Žinoma,— atsiliepė vyras ir ištraukė iš po apkloto šikšninį maišelį. Pati pažvelgė į atrištą maišelį ir iš nustebimo negalėjo išversti žodžio. Nuo šios dienos vargšui išaušo kiti laikai. Jis pirko gražius namus ir ten apsigyveno su pačia ir vaikais. Dabar jis miegojo ramiai ir nieko nebesapnavo. Pati nustojo dejuoti ir jį piauti. Nuo šiol visada meiliai su juo kalbėjo, ir jis gyveno laimingai lig savo dienų galo.

1479 žodžiai (Skaitysite 8 min.)

Jūsų vaikams

Atrinkome populiariausias tarp mūsų lankytojų prekes ir paslaugas vaikams. Galbūt rasite kažką įdomaus ir savo mažiesiems.
MENIU