Dvylika brolių

Buvo kitados karalius ir karalienė, gyveno juodu santarvėje ir ramybėje ir turėjo dvylika vaikų, bet visi buvo berniukai. Vieną sykį karalius sako savo pačiai:

– Jeigu tryliktas vaikas, kurį tu pagimdysi, bus mergaitė, visi dvylika berniukų turės mirti, kad būtų didesni jos turtai, ir visa karalystė atitektų jai vienai.

Nieko nelaukęs karalius padirbdino dvylika karstų, išklojo juos drožlėmis, į kiekvieną įdėjo po pagalvėlę ir liepė pastatyti uždarame kambaryje. Raktą atidavė karalienei ir prigrasino niekam apie tai nė žodžiu neužsiminti.

Motina kiauras dienas sėdėjo liūdna ir nusiminusi, todėl jauniausias jos sūnus, kuris nuolatos apie ją sukiojosi ir kurį ji pagal Bibliją vadino Benjaminu, kartą paklausė:

– Mieloji motule, kodėl tu tokia liūdna?

– Mielasis vaikeli, – atsakė ji, – aš negaliu tau to pasakyti.

Tačiau vaikas tol nedavė ramybės, kol ji nuėjusi neatrakino durų ir neparodė jam dvylikos karstų, gražiai išklotų drožlėmis. Paskui ji tarė:

– Mano mielasis Benjaminai, tuos karstus padirbdino tėvas tau ir tavo vienuolikai brolių, nes jeigu aš pagimdysiu mergaitę, jūs visi aliai vieno būsit nužudyti ir tuose karstuose palaidoti.

O kad ji kalbėjo su ašaromis akyse, sūnus ėmė ją guosti:

– Neverk, mieloji motule, mums niekas neatsitiks – išeisim iš namų, ir tiek.

Motina jam atsakė:

– Išeik su savo vienuolika brolių į girią, ir vienas iš jūsų tegu sėdi visą laiką aukščiausiame medyje ir žiūri į pilies bokštą. Jeigu pagimdysiu sūnelį, iškelsiu baltą vėliavą, ir tada jūs galėsite grįžti namo. Jeigu pagimdysiu dukrelę, iškelsiu raudoną vėliavą, ir tada bėkit iš čia kuo toliau, ir tegu padeda jums Dievas. Kiekvieną naktį aš atsikelsiu ir melsiuos už jus, žiemą, kad rastumėt kur pasišildyti prie ugnies, vasarą, kad nereikėtų nuo karščio kentėti.

Paskui ji palaimino sūnus, ir jie pasitraukė į girią. Vienas po kito ėjo sargybą – sėdėjo aukščiausiame ąžuole ir žiūrėjo į bokštą. Kai prabėgo vienuolika dienų, ir atėjo eilė Benjaminui, jis pamatė, kaip virš bokšto pakilo vėliava. Bet ji buvo ne balta, o raudona kaip kraujas, skelbianti, kad visi jie turės mirti. Išgirdę tą žinią, broliai supyko ir tarė:

– Kur tai girdėta: dėl kažkokios mergiotės gyvastį padėti! Prisiekiame už tai atkeršyti. Kur tik sutiksime merginą, tekės jos raudonas kraujas.

Taip prisiekę, pasitraukė gilyn į girią, į pačią jos glūdumą, kur saulės spindulys neužeina, ir aptiko ten mažutę užkeiktą trobelytę, visiškai tuščią. Ir tarė:

– Čia ir gyvensime, tu, Benjaminai, kaip jauniausias ir silpniausias, būsi namie ir šeimininkausi, o mes eisime maisto ieškoti.

insert

Ir vyresnieji broliai vaikščiojo po girią, medžiojo kiškius, stirnas, paukščius ir visa, ką tik radę valgoma, nešdavo Benjaminui, o tas turėjo taisyti valgį, kad jiems nereikėtų alkio kęsti. Taip jie pragyveno toje trobelėje dešimt metų ir nė nepajuto, kaip prabėgo laikas.

Tuo laiku dukrelė, jų motinos karalienės pagimdyta, užaugo, buvo geros širdies ir skaistaus veido, o kaktoje turėjo aukso žvaigždę. Vieną kartą, kai buvo didysis skalbimas, tarp kitų skalbinių ji pamatė dvylika vyriškų marškinių ir paklausė motiną:

– Kieno tie dvylika marškinių, tėvui lyg ir per maži būtų?

Ir motina sunkia širdimi atsakė:

– Vaikeli, jie yra tavo dvylikos brolių. Tada mergaitė tarė:

– O kur jie yra, mano dvylika brolių? Aš nieko apie juos negirdėjau.

Motina atsakė:

– Vienas Dievas težino, kur jie dabar. Klajoja po pasaulį.

Ir paėmusi nusivedė mergaitę prie slaptojo kambario, atrakino duris ir parodė dvylika karstų su drožlėmis ir pagalvėlėmis.

– Šitie karstai, – tarė ji, – buvo skirti tavo broliams, bet jie slapta išėjo iš namų, kol tu dar nebuvai gimusi.

Ir papasakojo, kaip viskas buvo. Tada mergaitė tarė:

– Neverk, mieloji motule, aš eisiu ir surasiu savo brolius.

Pasiėmė dvylika marškinių ir išėjo tiesiai į tą didelę girią. Ėjo, ėjo visą dieną ir priėjo vakare užkeiktąją trobelę. Įžengė vidun ir rado ten jaunikaitį. Tas paklausė:

– Iš kur tu čia atsiradai ir kur eini?

Ir nustebo pamatęs, kokia ji graži, apsirengusi karališkais rūbais ir su žvaigžde kaktoje.

Mergaitė atsakė:

– Aš esu vieno karaliaus duktė ir ieškau savo dvylikos brolių, ir eisiu kad ir į pasaulio kraštą, kol juos surasiu.

Ir parodė jam dvylika marškinių, kuriuos kažkada jie dėvėjo.

Dabar Benjaminas suprato, kad tai jo sesuo, ir tarė:

– Aš esu Benjaminas, tavo jauniausias brolis. Mergaitė pravirko iš džiaugsmo, Benjaminas taip

pat, paskui jie puolė viens kitam ant kaklo ir karštai pasibučiavo.

Tada Benjaminas tarė:

– Mieloji sesute, tik va viena bėda: mes esam susitarę, jeigu sutiksim kur mergaitę, ji turės mirti, nes per mergaitę gavom palikti savo karalystę.

Karalaitė ir sako:

– Aš mielai numirčiau, jeigu tik tai padėtų išgelbėti mano brolius.

– Ne, – atsakė Benjaminas, – tau nevalia mirti, pasislėpk po šituo kubilu, kol pareis broliai, paskui

jau aš su jais kaip nors susitarsiu.

Karalaitė taip ir padarė. O kai sutemo, sugrįžo iš medžioklės kiti broliai. Vakarienė jau buvo pataisyta, ir jie susėdo prie stalo. Valgo ir klausia:

– Kas girdėti? Benjaminas sako:

– Tai jūs nieko nežinot?

– Ne, – atsakė tie. Benjaminas vėl:

– Jūs buvot girioje, o aš namie sėdėjau ir žinau daugiau negu jūs.

insert

– Tai papasakok! – sušuko jie. O jis:

– Gerai, bet ar prižadat, kad pirmoji jūsų sutikta mergaitė nebus nužudyta?

– Prižadam, – sušuko visi, – mes jos pasigailėsim, tik pasakok greičiau.

Ir Benjaminas tarė:

– Mūsų sesuo yra čia, – ir atvožė kubilą.

Iš po jo išlindo karalaitė su savo karališkais rūbais, su aukso žvaigžde kaktoje, ir buvo ji tokia graži, švelni ir miela. Broliai be galo apsidžiaugė, puolė jai ant kaklo, ėmė bučiuoti ir pamilo iš visos širdies.

Karalaitė pasiliko toje trobelėje ir padėdavo

Benjaminui tvarkytis namie. Kiti vienuolika brolių

vaikščiojo po girią, medžiojo žvėris ir paukščius, o juodu su Benjaminu rūpinosi, kaip pataisyti valgį. Ji prinešdavo malkų, pririnkdavo šaknelių prieskoniams, užkaisdavo puodus, žodžiu, kai sugrįždavo iš medžioklės broliai, valgis visada būdavo gatavas. Ir šiaip ji palaikė trobelėje tvarką, švariai ir dailiai paklodavo lovas, tad broliai visada buvo patenkinti ir gyveno su ja didelėj santarvėj.

Vieną dieną Benjaminas su seseria ištaisė skanią vakarienę, ir kai broliai sugrįžo iš medžioklės, susėdo visi prie stalo, gėrė, valgė, ir visų nuotaika buvo kuo puikiausia. Tačiau šalia trobelės buvo darželis, kur augo dvylika lelijų. Ir sumanė karalaitė brolius pamaloninti: nuskynė dvylika žiedų, ketindama įteikti juos kiekvienam po vakarienės. Bet vos tik ji nuskynė, dvylika brolių bemat pavirto varnais, pakilo virš girios ir nuskrido, pradingo ir trobelė su darželiu.

Ir liko vargšė mergaitė gūdžioje girioje vienui viena, o kai apsidairė, žiūri – stovi šalia jos kažkokia senučiukė ir sako:

– Ką tu padarei, vaikeli? Kam nuskynei tuos dvylika baltų žiedų? Juk tai buvo tavo broliai, dabar jie visam laikui pavirto varnais.

Mergaitė verkdama tarė:

– Ir nėra jokio būdo, kaip juos išvaduoti?

– Ne, – atsakė senutė, – nėra jokio būdo, nebent vienas vienintelis, bet jis toks sunkus, jog tu vis tiek nevaliosi jų išvaduoti. Tau reikėtų septynerius metus neištarti nė žodžio ir nenusijuokti, o jeigu prašnektum, tegu iki septynerių metų būtų likusi kad ir viena valanda, visos tavo pastangos nueitų niekais, vienas vienintelis žodis tavo brolius visai pražudytų.

Ir mergaitė savo širdyje pasakė: „Aš žinau, kad savo brolius tikrai išvaduosiu.“ Taip tarusi, susirado aukštą medį, įsilipo ir ėmė verpti. Verpė, netarė nė žodžio ir nesijuokė.

Ir atsitiko, kad toje girioje medžiojo karalius, o turėjo jis didelį kurtą. Tas pribėgo prie medžio, kur sėdėjo mergaitė, ir kad ims šokinėti aplinkui, kad ims, užvertęs galvą, skalyti. Karalius atėjo prie medžio, pamatė gražiąją karalaitę su aukso žvaigžde kaktoje ir taip susižavėjo jos grožiu, jog paklausė, ar ji nesutiktų būti jo žmona. Karalaitė nieko neatsakė, tik linktelėjo galvą. Tada jis pats įlipo į medį, nukėlė ją žemėn, pasisodino ant žirgo ir parsinešė namo. Čia iškėlė puikias vestuves, visi ūžė ir linksminosi, bet jaunoji nekalbėjo nė žodžio ir nesijuokė.

insert

Pragyveno juodu gražiai ir laimingai kelerius metus, ir ėmė karaliaus motina, kuri buvo nedora moteris, visaip juodinti jaunąją karalienę, kalbėti sūnui:

– Ta tavo parsigabenta pati yra paskutinė elgeta, ir dar nežinia, kokias šunybes ji čia slapčia išdarinėja. Jeigu ji nebylė ir nemoka kalbėti, tai galėtų bent nusijuokti, bet jeigu žmogus nesijuokia, vadinasi, jo sąžinė nėra švari.

Ir pradžių karalius nenorėjo tuo tikėti, bet kai motina nesiliovė marčią šmeižusi ir kaltinusi visokiausiomis nedorybėmis, galų gale patikėjo jos žodžiais ir pasmerkė žmoną mirčiai.

Ir buvo uždegtas kieme didelis laužas, kuriame turėjo būti sudeginta karalienė. Karalius stovėjo viršuje prie lango ir žiūrėjo su ašaromis akyse, nes vis dar tebemylėjo žmoną. Kai karalienė jau stovėjo pririšta prie stulpo, ir ugnis raudonais liežuviais pradėjo laižyti jos drabužius, pasibaigė paskutinė septynerių metų akimirka. Ore tik sušniokštė, sušlamėjo, ir į kiemą ėmė leistis dvylika varnų. Ir vos tik jie prisilietė prie žemės, tuoj atvirto į dvylika brolių, sesers išvaduotų iš burtų. Jie išsklaidė laužą, užgesino liepsnas, atrišo savo mylimą seserį nuo stulpo ir puolė ją bučiuoti ir glėbesčiuoti.

Ir dabar, kai jau galėjo atverti burną ir kalbėti, karalienė apsakė karaliui, kodėl ji visą laiką tylėjo ir niekada nesijuokė. Sužinojęs, kad ji nekalta, karalius labai apsidžiaugė, ir nuo to laiko visi santaikoje gyveno ligi pat savo amžiaus galo. O piktoji anyta buvo atiduota į teismą, įkišta į statinę, pilną verdančio aliejaus ir nuodingų gyvačių, ir mirė ji ten žiauria mirtimi.