Žvejys ir auksinė žuvelė

Seniai seniai ant juros kranto gyveno žvejys su žmona. turėjo juodu apgriuvusią lūšnelę, tinklą ir suskilusią geldą, štai ir visas turtas. Senelis gaudė žuvis, senelė jas kepė ir taip abu gyveno. Nei nepajuto, kaip senatvės sulaukė.

Vieną kartą užmetė senelis tinklus ir pagavo nepaprastą- auksinę žuvelę, kuri staiga prabilo žmogaus balsu:

- Paleisk mane, senuk. Aš tau atsilyginsiu.

- Gerai, - sutiko senukas, labai nustebęs, kad žuvelė moka kalbėti, - galiu paleisti. Ir įmetė žuvelę jūron.

Parėjo namo ir pasakoja senutei, kas atsitiko. Supyko senutė ir pradėjo barti vyrą.

- Oi, tu neišmanėli. Kodėl nepaprašei, kad žuvelė ką nors duotų? Štai gelda suskilus, reikėjo naujos paprašyti.

Nesinorėjo senukui eiti pas žuvelę prašinėti geldos, bet ką gi darysi. Nuėjo ir pašaukė žuvelę, o kai ši pasirodė, persakė žmonos norą.

- Gerai, - atsakė žuvelė. - Eik namo, viską parėjęs rasi.

Parėjo senukas namo, žiūri - nauja gelda. Bet senutei jos jau neužtenka. Varo senuką, kad paprašytų naujos trobos. Nuėjo senukas prie jūros, pašaukė žuvelę, o kai ši pasirodė, persakė žmonos norą.

- Tegul bus, kaip ji nori, - sutiko žuvelė. - Keliauk namo, rasi naują trobą.

Parėjo senukas, žiūri - ir savo akimis netiki. Vietoj lūšnelės - nauja troba. Aplink ją vaikšto vištos, žąsys girksi, šuniukas loja, o apie kojas katytė glaustosi.

- Na, dabar tu tikrai patenkinta, žmonele? - paklausė senukas, bet ši jam nieko neatsakė. Pagyveno kurį laiką abudu ir senutė vėl bara žvejį.

- Kokia čia troba? Eik pas žuvelę ir paprašyk rūmų. Noriu ponia būti.

- Liaukis! - prieštarauja senukas. - Kokia iš tavęs ponia.

Bet senutė tol burbėjo, kol senukas neiškentęs vėl nuėjo prie jūros ir pasišaukė žuvelę.

- Gerai, - pasakė žuvelė šiek tiek patylėjusi. - Jeigu jau nori rūmų - gausi.

Parėjo senukas namo ir iš nuostabos akis išvertė. Stovi poniški rūmai, tarnai tik laksto, tik bėgioja, o senutė puikiai apsirėdžiusi sėdi puošnioje salėje už stalo ir sausainius su pyragaičiais valgo.

S Dabar tai jau visko pakaks, - nudžiugęs pasakė senukas, bet žmona pažiūrėjo į jį susiraukusi ir nieko neatsakė.

Praslinko mėnuo, du ir senutė vėl uja vyrą.

- Kokie čia rūmai? Eik pas auksinę žuvelę ir paprašyk karališkos pilies. Noriu būti karaliene.

- Ką tu, - nusigando senukas. - Supyks žuvelė ir nieko neduos. Negalima tik prašyti ir prašyti.

- Eik greičiau! - supyko jo žmona. - Jei neklausysi, liepsiu tarnam iškaršti tau kailį.

Eina senukas prie jūros ir verkia. Atsisėdo ant kranto ir šaukia žuvelę.

- Na, senuk, ko dabar nori tavo žmona? - paklausė žuvelė, iškišusi iš vandens galvą.

- Oi, žuvele, ji dabar nori būti karaliene ir gyventi karališkoje pilyje.

Ilgai tylėjo žuvelė kažką mąstydama, o po to sako:

-Na, gerai, tegu bus ji karaliene.

Parėjo senukas ir vos neparkrito nusigandęs. Žiūri - vietoj rūmų stovi didinga pilis su aukštais bokštais, o visur kareiviai, ginkluota sargyba. Jo senutė sėdi soste su auksine karūna ant galvos. Senukas nedrįso ją net užkalbinti, todėl nuėjo į arklidę ir ten apsigyveno. Šeria arklius, valo juos ir labai laimingas jaučiasi.

Po mėnesio atėjo sargyba ir nuvedė senuką pas karalienę.

- Klausyk, seni, - sako rūsčiai karalienė. - Eik pas auksinę žuvelę ir tegul mane padaro dievu. Noriu valdyti ir žemę, ir jūrą, ir dangų.

- Neisiu! - sušuko senukas. - Žuvelė to negalės padaryti. Juk ji tiek daug tau davė.

- Jei neisi - liepsiu sargybai tau galvą nukirsti, - pagrasino karalienė.

Ką darys senukas - eina. Eina ir verkia. Priėjo ir mato, kad jūra juoda juoda, o bangos kalnais virsta į krantą. Pašaukė žuvelę ir viską jai išklojo.

Nieko neatsakė žuvelė, tik tyliai pasinėrė į gelmę.

Parėjo senukas namo ir mato - vėl stovi apgriuvusi lūšnelė, o šalia suskilusios geldos sėdi senutė. Neliko nei rūmų, nei pilies, tik vėjas šiaušia apspurusį lūšnelės stogą.