Daržininkas ir ponai

Per mylią nuo sostinės stovėjo sena pilis su storomis dantytomis sienomis ir aukštais bokštais. Toje pilyje gyveno turtingi ir garsūs bajorai, vyras su pačia. Jie ten gyveno, tiesą sakant, tik vasaros metu. Pilis buvo iš viršaus graži, o viduj patogi ir jauki. Iš akmens iškaltas giminės herbas puošė jos vartus, aplink herbą per sieną raitėsi žydinčios rožės, o prieš namus žaliavo pievelė, priaugusi raudonų ir baltų erškėčių ir kitų puikių gėlių.

Tas bajoras turėjo išmaningą daržininką, todėl jo daržas, sodas ir gėlynas buvo visados gerai prižiūrimi. Už daržo tebebuvo išlikęs senas pilies sodas, apvestas žalitvore, kurios atskiri krūmai buvo išauginti piramidėmis ir rutuliais. Dar toliau stirksojo du dideli medžiai be lapų; iš tolo rodėsi, lyg jų nuogos šakos būtų apkrėstos netikėtai ištikusios vėtros kokiais mėšlo gniužulais, bet iš tikrųjų ten tebuvo paukščių lizdai. Nuo neatmenamų laikų ten buvo įsikūrę daugybės varnų ir kovų, čia buvo tikras paukščių gardas. Jie čia pirmi apsigyveno tuose kraštuose, buvo tikri tos sodybos šeimininkai. Jie nekreipdavo akių į apačioj kėblinėjančius žmones, jie su paniekinimu žiūrėjo į tuos dvikojus padarus, nors tie kartais iš šautuvų papyškindavo juos, ir tada pulkai išgąsdintų varnų ir kovų pakildavo aukštyn rėkdami „kar, kar!"

Daržininkas ne kartą kalbino ponus iškirsti tuos senus medžius, tada jie nebegadintų pilies reginio, o paukščiai turėtų kraustytis kur kitur, ir išnyktų tas amžinas jų karksėjimas. Bet ponai gailėjo netekti tų medžių su jų gyventojais, laikė juos brangiu senovės paminklu ir netiko naikinti.

— Tuos medžius paliko paukščiams jų tėvai, tegu jie turisi savo brangų palikimą, mielas Larsenai!—sakė šeimininkai.

Larsenas buvo daržininko vardas, bet mūsų istorijai tai nėra svarbus daiktas.

— Ar dar neužtektinai turi darbo, brangusis Larsenai? Juk sveiko priežiūroj yra gėlės, šiltnamis, sodas ir daržai!

Daržininkas tikrai nesigailėjo sveikatos ir sumaniai dirbo, kas buvo jam pavesta. Ponai džiaugėsi jo darbu, bet dažnai pasigirdavo, kad kituose namuose matę daug gražesnių gėlių ir ragavę daug skanesnių vaisių, nekaip gauna iš savo pačių daržo. Tie žodžiai nebuvo malonūs daržininkui, dirbusiam su didžiausiu atsidėjimu. Jis iš tikros širdies troško, kad jo ponų žolynai, sodai ir daržai būtų visų geriausi.

Kartą ponai pasišaukė pas save daržininką ir jam pasakė, labai švelniai ir gražiai, kad vakar jie buvę kviesti pas savo gerus bičiulius ir ten valgę tokių skanių obuolių ir kriaušių, jog visi svečiai negalėję atsigėrėti jų sultingumu ir gardžiu kvapu. Tie vaisiai turėję būti atgabenti iš užsienio, bet ar negalima būtų pabandyti jų auginti savo sode, jei tik leistų klimatas. Vaisiai buvę pirkti mieste iš žinomo vaisių pirklio. Ponai liepė jam nueiti pas tą pirklį ir sužinoti, iš kokio krašto gauti vaisiai, ir parsisiųsdinti iš ten šakelių sau prisigydyti.

insert

Daržininkas gerai pažino tą pirklį, jam visados parduodavo atliekamus savo ponų sodo vaisius.

Nuvažiavęs į miestą, jis paklausė pirklio, iš kur gavo tuos nepaprastus obuolius ir kriaušes.

— Gi iš jūsų pačių sodo! —atsakė pirklys ir parodė Larsenui jam gerai pažįstamus obuolius ir kriaušes.

Baisiai apsidžiaugė daržininkas, tekinas parlėkė namo ir pasakė savo ponams, kad tie obuoliai ir tos kriaušės yra iš jų pačių sodo.

Ponai nenorėjo tikėti.

— Negali būti, Larsenai! — sakė jie. — Jei nori, kad mes patikėtumėm, tai atnešk raštelį iš paties pirklio.

Daržininkas netrukus parnešė raštelį.

— Nuostabus daiktas, tikrai nuostabus! — kalbėjo ponai.

Dabar kasdien prie ponų stalo gausiai buvo duodama tų skanių obuolių ir kriaušių iš jų pačių sodo. Pilnos pintinės ir net statinės tų vaisių buvo siunčiamos jų bičiuliams, gyvenusiems sostinėj ir net užsienyje. Savininkai turėjo iš to nemaža malonumo. Bet jie niekados nepraleisdavo progos priminti daržininkui, kad per paskutines dvi vasaras gražiai paderėję vaisių ne tik jų vienų soduose.

Praėjo kiek laiko. Kartą ponai buvo kviesti pietauti pas karalių. Kitą dieną pasišaukė jie daržininką ir pasakė, kad per pietus pas karalių valgę labai sultingų ir gardžių melionų, išaugintų jo didybės šiltnamyje.

— Eik pas karaliaus daržininką, mielas Larsenai, ir gauk sėklai keletą grūdelių tos puikios daržovės.

— Bet jis yra gavęs jų iš mūsų! — atsakė didžiuodamasis daržininkas.

— Vadinas, jis mokėjo geriau išauginti! — tarė ponai.

— Čia galiu aš pasigirti! — atsiliepė daržininkas. — Turiu pasakyti maloningiems ponams, kad karaliaus daržininkas šiemet neturėjo laimės su melionais, o pamatęs, kad mūsų tokie gražūs, paragavo ir paėmė tris prie karaliaus stalo.

— Prašom nekalbėti, kad tie melionai buvo iš mūsų daržo!

— Kaip aš nekalbėsiu, kad taip yra! — pasakė Larsenas, nuėjo pas karaliaus daržininką ir parnešė iš jo raštą, kad melionai, valgyti prie karaliaus stalo, buvo gauti iš jų daržo.

Tai buvo netikėtas dalykas, ir ponai netrukdami išgarsino tą istoriją. Visiems rodė karaliaus daržininko raštą ir siuntinėjo melionų grūdus, kaip anksčiau šakeles nuo gardžiųjų obelių ir kriaušių.

Tuo tarpu iš įvairių vietų plaukė žinios, kad kur buvo nusiųstos obelių ir kriaušių šakelės prigijusios, kad tų medžių vaisiai pasirodę tikrai labai puikūs ir juos pavadinę tų ponų pilies vardu. Tokiu būdu pilies vardas pasidarė žinomas Anglijoj, Prancūzijoj ir Vokietijoj.

Kas galėjo apie tai pagalvoti?

— Kad tik mūsų daržininkas perdaug nesikeltų į puikybę!— kalbėjosi ponai.

insert

Bet Larsenas galvojo visai kitaip. Jis norėjo išauginti kasmet naują kokių vaisių rūšį ir išgarsėti geriausiu daržininku visame krašte. Bet ponai nenorėjo jam to pripažinti ir sakė, kad pirmieji jo išauginti obuoliai ir kriaušės tikrai buvę geriausi, o visi kiti daug menkesni. Melionai irgi buvę labai gardūs, bet vis dėlto ne tiek, kiek obuoliai ir kriaušės. Braškės lygiai buvusios puikios, bet ne geresnės už kitų. O kai vienais metais nepavyko ridikėliai, tai ponai apie nieką daugiau nekalbėjo, tik apie tuos nepavykusius ridikėlius, pamiršę visus kitus gerus vaisius ir daržoves.

Ponai, rodosi, turėjo tam tikrą malonumą, sakydami: „Šiais metais viskas menkai jums paderėjo, mielas Larsenai!" Jie tiesiog buvo laimingi, jei galėjo prikišti: „Šiemet niekas gerai neužaugo!"

Daržininkas du tris kartus per savaitę atnešdavo į pilį paskynęs žolynų, parinktų su dideliu skoniu. Kiekvienas žiedas, suderintas su kitais, rodėsi dar gražesnis.

— Turite nepeiktiną skonį, Larsenai,— sakė ponai.— Bet tai yra dangaus dovana, o ne jūsų paties nuopelnas.

Kartą daržininkas atnešė krištolinę vazą, joje plaukė didelis lapas, o ant to lapo, nuleidęs giliai į vandenį stiebelį, gulėjo skaisčiai mėlynas žiedas didumo sulig saulėžole.

— Indijos lotas!—sušuko ponai.

Kaip gyvi, jie nebuvo matę panašaus žolyno. Dieną liepė jį laikyti saulėj, o vakare skaisčioj lempos šviesoj. Kas tik matė, kiekvienas negalėjo atsigėrėti jo gražumu. Labai jis patiko ir karaliaus dukteriai, ji buvo išmintinga ir geros širdies mergaitė.

Ponai padovanojo tą žolyną karalaitei ir laikę sau didele garbe, kad jis pateko į tokius garbingus namus.

Paskui ponai nuėjo į darželį, norėdami nusiskinti kitą tokį pat žolyną, bet išieškoję niekur nerado. Tada pasišaukė daržininką ir paklausė, iš kur jis paėmęs tą mėlyną lotą.

— Veltui ieškojom,— sakė.— Buvome šiltnamyje, išvaikščiojome visus gėlynus.

— Ne, ten jo nėra,— atsakė daržininkas.— Tai tik menkas žolynėlis iš daržovių lysės. O argi ne gražus? Jis panašus į žydrąjį kaktų, o iš tikrųjų tėra artišoko žiedas.

— Tai kodėl jūs to nesakėt mums pirma?— paklausė ponai.— Manėm, kad čia bus koks retas svetimų kraštų žolynas! Mums padarei gėdą prieš karalaitę! Pažvelgusi ji labai stebėjosi ir sakė, kad niekados nemačiusi tokio augalo, o juk ji gerai nusimano apie botaniką. Dabar aišku, kodėl jo nepažino: mokslas su daržais jokio reikalo neturi. Ir kaip jums, mielas Larsenai, galėjo ateiti į galvą mums atnešti į kambarį panašų žolyną? Dabar mus juokte išjuoks!

insert

Ir gražus žydras žolynas, nuskintas nuo ežios, buvo išmestas iš ponų rūmų, kur jam nederėjo būti. O ponai, nuvykę pas karalaitę, atsiprašinėjo ir aiškino, kad tas žolynas esantis paprasta daržovė, atnešta daržininko su vaza, ir jis už tai gerai pabartas buvęs.

— Tai nuodėmė ir neteisybė!—atsiliepė pasipiktinusi karalaitė.— Jis rado tą mūsų nežinotą žolyną ir parodė mums gražumą ten, kur mes nei sapnuoti nesapnavom rasti! Kol žydės artišokai aš liepsiu rūmų daržininkui kasdien atnešti jų į mano kambarį.

Taip ji ir darė.

Tada ponai pasakė daržininkui, kad jis vėl gali atnešti jiems artišoko žiedą.

• Reikia pripažinti tiesą, žolynas visai gražus,— sakė ponai ir net pagyrė daržininką.

— Larsenas mėgsta giriamas — kalbėjo jie.— Mes jį labai lepinam!

Vieną rudenį pakilo baisi vėtra ir išrovė su šaknimis keletą didžiausių

medžių miško pakraštyje. Kartu išvertė abudu medžius su paukščių lizdais. Ponai labai jų gailėjo, laikė tai didžiausia nelaimė, o daržininkas lik džiaugėsi. Kaukiant vėjui, buvo girdėti varnų ir kuosų rėksmas; išsigandę paukšteliai visur puldinėjo, net sparnais daužėsi į langų stiklus.

— Dabar gali džiaugtis, Larsenai,— sakė ponai:— vėtra išvertė medžius, o paukščiai išskrido į mišką. Jau nieko nebeliko iš senų laikų, viskas žuvo. Baisiai mums skauda širdį!

Daržininkas nieko neatsakė, tik galvojo, ką jis augins toj gražioj saulėtoj vietoj. Lig šiol jis nieko ten negalėjo daryti, o dabar tikėjosi, kad tas kampelis netrukus bus visos, sodybos papuošalas, džiugins ponų akis.

Tie dideli medžiai, vėtros išrauti su šaknimis, griūdami užgulė ir smarkiai apgadino visaip iškarpytą bukso žalitvorę. Larsenas tą daiktą tankiai apsodino lauko ir miško augalais, tinkančiais tam klimatui. Lig šiol dar nei vienam daržininkui nebuvo atėję į galvą pasodinti ponų darže augalų, randamų kur laukuose. Jis pasodino kiekvieną medelį labiausiai jam tinkamoj žemėj, saulėje ar pavėsyje, atsižvelgdamas į jo prigimtį. Jis labai prižiūrėjo, ir jie gražiai augo.

Atvežtas iš Danijos viržynų kadagys čia išaugo labai puikiai, savo spalva ir išvaizda buvo panašus į Italijos kiparisą. Šalimais gražiai vešėjo spygliuota su blizgančiais lapais dygioji slyva, žalia vasarą ir žiemą. Arčiau augo keletas kelmų paparčių, labai panašių į jaunas palmes. Čia stovėjo išlapojusi visų niekinama varnalėša; kol ji jauna, jos žiedai gali gražiausią buketą puošti. Varnalėša augo sausesnėj žemėj, o drėgnesnėj žaliavo visa eilė irgi niekinamų šalpusnių, tačiau kokie liekni buvo jų lapai! Čia dar žydėjo ir raktažolės, ir miško lelijos, ir pakalnutės, ir dobilai. Tiesiog akį vėrė visa ta gražybė!

insert

Priešais, pririštos eilėmis prie vielos, augo žemo ūgio kriaušės, parsodintos iš Prancūzijos; saulės šildomos ir gerai prižiūrimos, netrukus jos pradėjo duoti vaisius, tokius pat didelius ir sultingus, kaip ten, jų tėvynėj.

Ten, kur pirma stypsojo du pliki medžiai su paukščių lizdais, dabar buvo įbesta didelė kartis su plevėsuojančia danų tautos vėliava, o netoli stovėjo kita kartis su apsivyniojusiais aplink ją apyniais; senu papratimu, prie jos buvo pririšti keli pėdai nekultų avižų, kad lauko paukšteliai turėtų kuo pasivaišinti per Kalėdų šventes.

— Mūsų Larsenas sendamas darosi jausmingas,— sakė ponai.— Bet jis teisingas ir ištikimas mums!

Prieš Naujuosius Metus viename sostinės laikrašty buvo įdėtas senos pilies paveikslėlis; čia buvo matyti kartis su vėliava ir kita su maistu paukščiams. Prie to paveikslėlio buvo pridėti šie žodžiai: „Koks gražus sumanymas atgaivinti seną paprotį, taip derantį panašiai senovinei piliai!"

— Ką tik mūsų Larsenas sugalvoja, tuoj visur išbarškina!— sakė ponai.— Koks jis laimingas žmogus! Beveik galime didžiuotis, jį turėdami.

Bet jie nemokėjo juo didžiuotis. Jie galvojo, kad jie dideli ponai ir gali kiekvieną dieną išvaryti savo daržininką. Bet jo nevarė —juk jie buvo geri žmonės, o tokių gerų žmonių pasauly netrūksta. Tai didelė paguoda visiems Larsenams.

Štai visa istorija apie daržininką ir jo ponus.

Dabar gerai pagalvok apie ją!