Putpelė ir kurapka

Rugiuos, tarplysyje, susitiko putpelė su kurapka.

— Putpelyt, putpelyt! — šaukė putpelė, tardamosi savo draugę sutikusi.

— Čirrikšt! — kartu sušuko kurapka, palaikiusi putpelę per kurapkiuką.

Susitikusios įsikalbėjo.

— Ar nebūsi va giminės, — paklausė putpelė, — kad toks panašumas?

— Taigi ir man rodosi; tik kai retai matomės, tai ir svetimos viena antrai palikova: per visą praėjusią žiemą nė karto nesu tavęs čionai sutikusi.

— Žiemą aš čionai negyvenu, — lyg didžiuodamosi pasisakė putpelė. — Kuo čia misi, kai viską nuo laukų nuvalo?

Badą ir šaltį tik kęsi. Aš išlekiu į šiltesnius kraštus.

— O aš ir žiemą randu kuo misti, — pasakojosi kurapka. — Nėra javų, tai mintu želmenimis.

— O kad, sako, sniegas laukus nuklojąs.

— Iš po sniego išsikasu. Kai labai prisniegti, mano kaimynas kiškelis padeda: išsikapsto duobę, kad želmenų pasiektų, tai ir aš ta pačia duobe pasinaudoju. Tiesa, esti, kad ir kiškio duobėje nedaug telaimi paukštis, tada einu į žmones — nekultų javų pasiieškoti.

— Su žmonėmis geriau neprasidėk, — atsidūsėjusi tarė putpelė. — Aną vasarą rugius kirsdamas vienas mano sūnelį sužeidė.

— Ir mus, kurapkas, šaudo, — pasiskundė kurapka, — bet ką darysi: saugojamės kaip įmanydamos, ir tiek.

— Putpelyt, putpelyt! — ėmė šaukti putpelė, savo vaikelius atsiminusi.

— Čirrikšt! — šūktelėjo kurapka savuosius.

Ir nubėgo abi savųjų ieškoti.