Ponios lapės vedybos

Pirma pasaka

Buvo kartą senas lapinas devynuodegis. Jam atrodė, kad jo pati neištikima esanti, ir nutarė ją išbandyti. Atsigulė po suolu, guli, nekruta, lyg tikrai būtų negyvas. Ponia lapė nuėjo į savo kambarį, užsidarė, o tarnaitė, panelė katytė, tupėjo ant prieždos ir virė valgyti.

Kai pasklido kalbos, kad senasis lapinas pasimirė, tuoj ėmė suktis jaunikiai. Girdi tarnaitė, kažkas beldžiasi į duris. Nuėjusi atidarė, žiūri – jaunas lapinas bestovįs. Ir sako jis:

Na, katyte, ką veiki? Ar tu miegi, ar budi?

Katytė atsakė:

Aš nemiegu, aš budžiu. Klausi, ką dabar veikiu? Darau alų, dedu sviesto, Į svečius galiu pakviesti.

– Labai ačiū, panele, – atsakė lapinas. – O ką veikia ponia lapė?

Tarnaitė atsakė:

Sėdi kambary viena, Apsiverkusi, liūdna, Ašaros kaip pupos byra, Gailisi velionio vyro.

– Pasakyk jai, panele, kad yra atėjęs jaunas lapinas ir nori jai pasipiršti.

– Gerai, ponaiti, pasakysiu.

Nubėgo katytė trip tripu. Uždarė dureles klip klipu.

– Ponia lape, ar jūs čia?

– Taip, katyte, kaipgi ne.

– Prašosi pas jus jaunikis.

– Kaip atrodo jis, sakyki?

Ar turi jis devynias gražias skarotas uodegas, kaip velionis ponas?

– O ne, – atsakė katė, jis turi tik vieną uodegą.

– Jei taip, tai man jo nereikia.

Panelė katytė sugrįžo ir pavarė jaunikį.

Neilgai trukus vėl pasibeldė. Prie durų stovėjo kitas lapinas, jis irgi norėjo pasipiršti poniai laputei. Tas turėjo dvi uodegas, bet ir jam pasisekė ne geriau kaip pirmajam. Paskui ėjo kiti, ir kiekvienas turėjo viena uodega daugiau, bet visiems buvo atsakyta, kol pagaliau atėjo toks, kuris turėjo devynias uodegas.

Kai našlė tai išgirdo, labai apsidžiaugė ir tarė katei:

Jei taip, visas duris atverkit

Ir senį lapiną laukan ištrenkit.

Bet kai susirinko visi vestuvininkai, senasis ponas lapinas sukruto po suolu, išpėrė visą tą šutvę ir išvijo iš savo namų kartu su ponia lape.

Antra pasaka

Kai senasis ponas lapinas pasimirė, atėjo lapei pasipiršti vilkas, pasibeldė, ir katė, dirbanti pas ponią lapę už tarnaitę, atidarė duris. Vilkas pasisveikino ir sako:

Gerbiamoji kate, laba diena. Ko gi sėdite tokia viena?

Ką gi jūs čia veikiate?

Katė atsakė:

Trupinu į pieną bandeles.

Ar nenorėtumėt aplankyt manęs?

– Labai ačiū, pone kate, – atsakė vilkas, – ar ponios lapės nėra namie?

Katė tarė:

Sėdi kambary antai, Verkia, rauda ištisai, Ašaros kaip pupos byra, Gailisi velionio vyro.

Vilkas atsakė:

– Jeigu ji kito vyro geidžia,

Tai tegu žemyn greit nusileidžia. Katė tuoj laiptais guru, guru,

Ir štai ji jau prie salės durų. Uodegėle tik sulezgeno,

Penkiais aukso žiedeliais pastukseno, Paklausė, ar ponia namie, ir pranešė: Jeigu ji kito vyro geidžia,

Tai tegu žemyn greit nusileidžia.

Ponia lapė paklausė:

– Ar tas ponas su raudonom kelnaitėm ir su smailiu snukučiu?

– Ne, – atsakė katė.

– Tai kam jis man toks reikalingas.

Kai vilkas, nieko nepešęs, išdūlino, tada atėjo šuo, paskui elnias, kiškis, lokys, liūtas ir vienas po kito visi miško žvėrys. Bet jiems visiems stigo bent vienos iš tų gerų savybių, kurias turėjo senasis ponas lapinas, ir kiekvieną kartą katei teko jaunikį pavaryti. Galų gale atėjo jaunas lapinas. Ir ponia lapė paklausė:

– Ar tas ponas su raudonom kelnaitėm ir su smailiu snukučiu?

– Taip, – atsakė katė, – ir su raudonom kelnaitėm, ir su smailiu snukučiu.

– Tai tegu ateina, – tarė ponia lapė. Ir liepė tarnaitei taisyti vestuves.

Kate, aslą gražiai iššluok, Senąjį lapiną pro langą ištvok,

Skanių, riebių pelių man primedžiok – Lig šiol pati tik rydavai,

Manęs nė nematydavai.

Ir buvo iškeltos vestuvės su jaunuoju ponu lapinu. Visi šoko ir linksminosi, ir jei nesiliovė, tai ir dabar tebešoka.

695 žodžiai (Skaitysite 4 min.)
  10 - 20 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU